KARMOS TRANSFORMACIJOS SESIJA – TĘSINYS
– Lina, tu gali padėti šiam vaikeliui, suvok. Tu gali padėti ir savo sūnui, ir tam vaikui. Juk tu to nori?
– Taip, labai.
– Juk tu nenori nekęsti savo sūnaus, nenori, kad jam kas nutiktų?
– Ne, žinoma.
– Tai būk drąsi, tavo meilė stipresnė už baimę. Žvelk į tiesą, išdrįsk ją matyti. Tiesiog turi suvokti, kas nutiko, išdrįsti pažiūrėti. Išdrįsk žinoti, kas su juo nutiko.. Išdrįsk pamatyti.. Žvelk gilyn, nirk į tuos jausmus, kurie tave gąsdina.
Staiga ji vėl prapliupo raudoti dar stipriau nei prieš tai:
– Tai aš jį nužudžiau, aš, aš. Tai aš jį nuskandinau. Aš žinau, aš žinau, tai aš, aš…. Aš visada tai žinojau… Aš visada nujaučiau… Man nėra atleidimo. Aš negaliu turėti ateities… A negaliu turėti vaikų, aš neverta jų….
Ji ir vėl skaudžiai raudojo…
– Nurimk, suvok, jog tai, ką matai, yra praeitis. Suvok tai. Visa tai jau praėjo. Visa tai buvo seniai. Tavo jausmai – praeitis… Juk tu žinai, kada tai buvo… Kelintais metais tai įvyko? Pasakyk man. Kelinti dabar metai?
Ji kiek nustebusi pasakė: tūkstantis aštuoni šimtai penkiasdešimt šešti…
– Šaunuolė, būtent, būtent, tau puikiai sekasi. Koks tavo vardas tuose metuose?
– Evelina.
– Puiku, eik toliau savo prisiminimuose, drąsiai eik pirmyn. Kas nutiko Evelinai ?
Ji tylėjo, delsė.
– Kas nutiko Evelinai? Ar ji buvo turtinga?
– Ne, neturtinga.
– Ar ji buvo iš kilmingos šeimos?
– Ne, nekilmingos.
– Iš kokios šeimos ji buvo?
– Valstiečių.
– Ką ji dirbo, kaip gyveno?
– Ji siuvo rūbelius, tvarkėsi namuose.
– Kas šio vaikelio tėvas, koks jis?
Ašaros vėl susitvenkė jos akyse, tačiau ji pristabdė raudą:
– Ponaitis. Jis gražus.
– Ar jis tave mylėjo?
– Mylėjo. Jis sakė, kad aš labai graži, kad mane myli.. Ne, jis mane paliko, pamiršo…
Vėl turėjau vesti ją tolyn nuo raudos…
– Ar žinai jo vardą? Koks jo vardas ?
Ji stengėsi surasti savo atminties labirintuose vardą, ieškojo, tačiau galų gale atsiduso:
– Ne, neprisimenu, negaliu prisiminti. Pinasi ant liežuvio, bet neprisimenu, išslysta. Jis išslysta, tolsta nuo manęs, kai bandau artėti.
– Nesvarbu – puiku, kad jį tiesiog atsiminei, vaiko tėvą, eikim toliau. Kodėl jis tave paliko?
– Dėl vaikelio. Jis sakė, galėtumėm būti ir toliau kartu, bet vaikelis mums trukdys… Jei būsiu nėščia, pagimdysiu, jis mane paliks…jis mane paliko, aš jau buvau nėščia, jis vėl mane paliks…
– Kas tau nutiko, kai jis tave paliko? Ką tu darei?
– Aš.. aš..nieko… nebedariau.
– Tai ko gi tu bijai? Žiūrėk, jausk, ko tu bijai, kas su tavimi nutiko? Kokių baimių tu baidaisi kiekvienąkart, kai maudai savo sūnų – žiūrėk į tai, ištverk, dėl sūnaus, dėl jo laimės,eik pirmyn…
– Aš nuskendau, kaip ir vaikelis.
– Kur tai įvyko?
– Ežere.
– Kada tai įvyko?
– Vakare.
– Kaip tai įvyko, kodėl tu bijai vaiką nardinti į vandenį savo rankose?
– Aš jį nuskandinau.
– Ar tu grįžai iš ežero namo?
– Ne, negrįžau..
– Tai kas įvyko?
– Aš nuskendau..
– Tu nuskendai ar nusiskandinai?
– Nusiskandinau.
– Tau puikiai sekasi prisiminti. Ką tu jauti?
– Neįsivaizduojamą liūdesį, viskas baigta, aš nenoru gyventi.
– Gerai, brangioji, pasakyk man, ar prisimeni, koks tavo vardas?
– Evelina.
– O koks dabar, šiame gyvenime, tavo vardas?
Ji žiūrėjo į mane nesuprantančiomis, apie ką aš klausiu, akimis…
– Apsidairyk, pamatyk, kur mes esam. Matai – aplink miškas, stovykla, nuostabi diena. Aš padėsiu tau saugiai grįžti į čia, į tavo sėkmingą gyvenimą, kurį tu taip myli. Apsidairyk, nurimk. Tu prisimeni, kaip čia papuolei? Ar tu pažįsti šią vietą?
Ji po truputį pradėjo persiorientuoti dabarties link.. Su uždelsimu, lyg nenoriai, atsakė:
– Taip, mane čia atvežė mano vyras…
– Nuostabu… Koks jo vardas?
Ji pasakė savo vyro vardą.
– Ar jis tave myli?
Dar tik po truputį grįžtančiomis emocijomis, labiau proto atmintimi, ji atsakė:
– Taip, myli.
– O tu jį myli?
– Myliu.
– Ar tu suvoki, jog šiame gyvenime tu laimingai ištekėjai, prisimeni?
– Taip.
– Ar tu prisimeni, kad tu esi mylima žmona?
– Taip.
– Tai koks vardas šios moters, kuri ištekėjo?
– Lina.
– Teisingai, šaunuolė…
Jai vis dar buvo sunku išnirti savo emocijomis iš atsivėrusio praeities fragmento ir reikėjo padėti tai padaryti.
– Kiek laiko tu jau gyveni santuokoje?
– Apie metus.
– Puiku. Ar tavo vyras gražiai su tavimi elgiasi, neskriaudžia, grįžta namo?
– Taip…
– Ar tu suvoki, jog tai, ką patyrei, yra praeitis, kad tai nutiko ne tau?
– Taip.
– Tai koks yra tavo vardas?
Ji vėl pasakė jau savo tikrąjį vardą.
– Nuostabu, tau puikiai sekasi… Ar tu suvoki, jog dabar nesi skenduolė?
– Taip.
– Ar tikrai?
– Taip.
Buvo akivaizdu, jog nirimas į praeities siaubą labai ją išvargino, supurtė jos astralinį kūną. Atrodo, lengviausia jai buvo atsakinėti vieno skiemens žodžiu.
– Kur dabar yra tavo vaikelis, vyras?
– Namuose, turbūt.
– Ką jie dabar veikia?
Ji susimąstė ir po pauzės pasakė:
– Turbūt miega, dabar pietų miego laikas…
– Ar tu suvoki, jog jis nenuskendo, jog viskas tvarkoje?
– Taip.
– Ar tu suvoki, jog tau nėra reikalo skandinti savo vaiko, kad tavo vyras myli tave?
Ašaros ir vėl, rodos, pliūptelėjo į akis.
– Prisimink – juk tu laimingai ištekėjusi, viskas gerai, taip?
– Taip.
– Kiek tau metų?
Ji atsakė teisingą savo amžių.
– Kur tu gyveni šiame gyvenime?
Ji teisingai atsakė, įvardydama savo gyvenamą vietą.
Teko vis ir vėl jai priminti, rodyti akivaizdumą to, jog ji – laiminga ištekėjusi moteris šiame gyvenime, nenusisikandinusi, nenuskandinusi savo vaiko. Jog ji kitame laikmetyje, kitame kūne, kitose aplinkybėse, kitos tautybės, kitu vardu ir pavarde gyvenantis žmogus… Jog viskas, kas buvo, – tik praeities košmaras, kuris seniai pasibaigė. Reikėjo padaryti viską, kad visi šie praeities įvykiai ir būtų suvokiami kaip praeitis bei kaip tokie ir užfiksuoti ne tik sąmonėje, bet ir pasąmonėje, jausmuose. Visgi kaltės ir skausmo gniužulas tebebuvo užspaudęs jai gerklę, ji tebesijautė nuskriausta, pažeminta, o savižudybės siaubas ir kaltė tebeslėgė ją savo svoriu.
Tačiau ji jau buvo pamačiusi tai, kas ją labiausiai gąsdino. Dėl to baimė prarado savo viliojantį paslaptingumo, nepažinumo magnetą jos dabarties asmenybei. Todėl jau buvo galima formuoti jos sveikesnį santykį į save, į kūdikį, vyrą…
Buvo akivaizdu, kad stiprios sąsajos su šiuo įvykiu, sulipimas karmoje gali inertiškai paskatinti grįžti prie ankstesnių baimių, noro ar veiksmų nesąmoningai pakartoti tai, kas įvyko anksčiau, tarsi tai kartoti būtų būtina, neatšaukiama.
Taigi reikėjo dar kažko, kas padėtų jai atskirti šias realybes, suformuoti tarp jų pylimą, kad tai, kas buvo, negrąžinamai nueitų į praeitį, o jos gyvenimas galėtų šviesiai tęstis dabartyje ir ateityje, netrukdomas praeities šešėlių.
METODAI SUNKIAI KARMAI IŠGRYNINTI
Tokiu pylimu galėjo tapti keli veiksmai:
1. Vienas būdas – analizė, gilus priežasčių, atvedusių į šią situaciją, suvokimas (kiek tai iš viso yra įmanoma žmogui šioje situacijoje).
2. Gilus žalos, padarytos sau bei pasauliui, išanalizavimas, suvokimas.
3. Nuoširdi atgaila, atsiprašymas Viešpaties, pasaulio, savęs, savo kūdikio sielos, savo buvusių tėvų, visų nukentėjusiųjų už tai, kas buvo padaryta.
4. Kitas – situacijos „peržaidimas”, įsijaučiant į tai, kas daroma, pajaučiant tai savo jausmais, įdedant visą širdį, tikėjimą. Suformavimas kitų situacijos išsisprendimo variantų, parodymas pozityvių dalykų, atsiveriančių šiuose variantuose, jos sielai ir karmai
5. Pagalba sau iš ateities – perdavimas žinios apie dabartį praeityje išgyvenančiam dramą įsikūnijimui. Tai labai veiksmingas metodas.
6. Pasižadėjimas arba priesaika Viešpačiui, pasauliui, sau ateityje iškylančias situacijas spręsti, nekenkiant aplinkiniam pasauliui bei gyvybei.
Be abejo, šie metodai neapsaugos sielos nuo destruktyvių poelgių ar blogos karmos visam laikui. Visgi jie gali sušvelninti ateityje besiformuojančias situacijas, suteikti joms daugiau sąmoningumo, daugiau pasekmių suvokimo bei atsakomybės. O tai jau labai gerai. Šiaip ar taip, turime daryti viską, kad sielos evoliucinis kelias taptų mažiau skausmingas ar destruktyvus visiems ir viskam.
Susidariusios situacijos priežasčių analizę, padarytos žalos suvokimą, atgailą bei pasižadėjimą mes atlikome kiek vėliau. Toliau išdėstysiu mano atrastus ir ištobulintus „Karminio peržaidimo“ bei „Pagalbos iš ateities“ metodus . Šie metodai glaudžiai ir mistiškai susiję.
KARMINIS PERŽAIDIMAS
Taigi, kad padėčiau Linai sėkmingai užbaigti procesus, aš jos paklausiau:
– Ar tau gaila Evelinos, ar norėtum jai padėti? Ar norėtum, kad su ja niekada nebūtų nutikusi tokia istorija?
– Taip, labai.
– Iš dalies tai įmanoma. Pabandyk įsivaizduoti, kaip ji būtų galėjusi pasielgti, kad viskas eitųsi kitaip, sėkmingiau?
– Ji galėjo tiesiog nepasiduoti gundymui, tiesiog pasaugoti save.
Mes „perėjome” variantą, kuriame Evelina laimingai gyveno, sutikusi sau tinkantį žmogų, pagimdžiusi nuostabius vaikelius, juos išauginusi, ilgai gyvenusi, pasenusi ir numirusi savo kaime.
– Kaip ji galėjo dar pasielgti, koks dar galėjo būti jos gyvenimas?
Mes „perėjome” dar vieną variantą, kuriame ji, pasigimdžiusi vaikelį, nors patirdama sunkumus, gėdą, tačiau jį išaugina, sustiprėja, mokosi mažiau priklausyti nuo aplinkinių nuomonių, tampa savarankesnė. Nors gyvena viena, tačiau išmoksta gydymo žolėmis, aliejais, padeda daugeliui žmonių ir pagaliau įgyja jų pagarbą.
Dar išanalizavome variantą, kuriame nors ji nusižudo, tačiau vaikelis lieka gyvas, lieka gyventi. Tai vis tiek mažiau destruktyvus, kuriantis mažiau sunkios karmos variantas.
Dar vienas variantas, kurį peržiūrėjome, – tai, jog Evelina, vengdama gėdos kaime ir tėvų smerkimo, išvažiuoja į miestą laimės ieškoti. Pradžioje alksta, gyvena iš išmaldos, tačiau vėliau randa darbą, paprastą, ją iš tiesų mylintį žmogų. Įgyja tvirtybės, optimizmo, gebėjimo nepasiduoti. Pasigimdo dar vaikelių, yra laiminga.
Po visų šių variantų peržiūros dramatiškiausias variantas, su kuriuo ji pradžioje tapatinosi, dėl kurio kentėjo, iš tiesų ėmė atrodyti nebrandus, praradęs mistiką, netgi kvailas, tačiau visgi dramatiškas. O didelė drama tiek teatre, tiek gyvenime, tiek karmoje traukia dėmesį…
Todėl nusprendžiau padėti jai pritaikyti “Pagalbos sau iš ateities” metodą… Jį pritaikius, susiformavo ryškus pojūtis, jog durys į praeitis baimes galutinai užsidarė, o nuoskauda, kažkada susiformavusi, jau nebėra tokia svarbi, nebekamuoja jos sielos.
Šį metodą aprašysiu vėliau, esant progai…
DABARTIS, SĄMONINGUMAS NUGALĖJO !…
Dabar Lina yra sveika mama, neįtikėtinai optimistiška, spinduliuojanti džiugią tvirtybę. Gyvena laimingoje daugiavaikėje šeimoje, tačiau spėja skirti laiko dar ir dvasinėms praktikoms.
Besilaukdama ketvirto vaiko, ji pasiprašė dalyvauti piligriminėje kelionėje į Izraelį, Palestiną, Jordaniją, kurią organizavo bei vedė mano vyras. Nors piligrimines keliones į šventas vietas dažniausiai organizuodavau aš, šią vedė mano vyras, o aš šiek tiek jam padėjau kelionės metu. Man tuo metu reikėjo poilsio.
Taigi Lina, besilaukianti mama, jau septintą mėnesį, savo ketvirto vaikelio, drąsiai ir ramiai pareiškė, jog nori ir turi važiuoti kartu. Mums su vyru teko įsigilinti: kaipgi bus, ar netaps kelionė per sunki šiai moteriai? Kelionės tempas, dvasinės užduotys, keliamos vykstantiems, buvo nemažos… Visgi pameditavę suvokėme, jog viskas bus gerai, jog moteris iš tiesų turi vykti, jog ji tam pasiruošusi ir šis žingsnis atsakingas.
Niekada nesigailėjome kelionėje dėl tokio sprendimo. Net tuomet, kai daugelis jau buvo pavargę, sukrėsti Kristaus kapo ar kitų šventų vietų lankymo, kelionės sunkumų. Ji, rodos, nepažino nuovargio. Nuolat atsargiai stebėdama ją kelionėje mačiau, jog jos ramybė ir tvirtumas, kantrybė įkvepia aplinkinius. Jos veide niekad nebuvo nei lašo savęs gailėjimo, pataikavimo nuovargiui. Su dideliu pilvuku, tačiau dažnai pasirodančia veide šypsena, ramybe, skaidrumu ji tapo ne našta, o palaikymu visai grupei. Lina sakė:
– Aš turėjau vykti į šią kelionę, esu labai laiminga, viskas gerai… Aš jaučiu, ir vaikas laimingas, jis man visą laiką atliepia… Mums viskas gerai.
Grupė, matydama šios mažos moters ramų didvyriškumą, taip pat susitelkė – matėme nuolat rodomą dėmesį, pagalbą vienas kitam.
Dabar ji jau laukiasi jau penkto vaikelio ir, rodos, nėra nieko, kas galėtų būti jai per sunku. Ko gero, tai retas pavyzdys, kai atsivėrę karmos įrašai, gilūs išgyvenimai ne tik padėjo išgryninti sunkią praeities karmą, stabilizuoti sąmoningumą gyvenime, bet ir paskatino gyventi kitaip nei prieš tai – stipriai, galingai, tyrai, siekiant išsigryninimo, išlaikant ryšį su savo siela, jos šviesa, su švenčiausiuoju būties šaltiniu… Esu laiminga dėl jos.
Būk laiminga, Lina, tegu niekada daugiau tokios skaudžios mirties ir praradimų šešėliai nepalies tavo sielos, šeimos. Tu iš tiesų esi to verta…
Be abejo, tai, kas aprašyta, nėra išbaigtas sesijos atpasakojimas. Kartais, siekiant sąmonę nukreipti į realią patirtį, tikrą informaciją, savęs suvokimą, tekdavo daug daug kartų kartoti tą patį klausimą, vis ir vėl drąsinti, grįžti prie to paties. Po to kantriai siekti užtvirtinimo šviesiųjų patirčių, suvokimų. Visgi jis iš esmės atspindi tai, kas vyko. Manau, svarbiausia tai, jog kažkada turėto sudėtingo įsikūnijimo baimės, kaltė jau niekaip nebegali traumuoti šios moters bei yra transformuotos į didžiulį doros siekį, gilų meilės ir pagarbos gyvybei suvokimą. Manau, svarbu tai, jog buvo suvoktos buvusio nuopolio, savižudybės priežastys ir atlikta gili atgaila, atsiprašymas. Manau, svarbu tai, jog ji, užuot bijojusi auginti vieną vaiką, dabar yra sėkminga daugiavaikės šeimos mama. Šis pavyzdys įrodo, jog net labai sunki, parbloškianti savo svoriu karma, kuri aktyvuojasi, susiformavus tam panašioms aplinkybėms, gali būti įveikta, transformuota į tai, kas sustiprins žmogų, suteiks naują prasmę ne tik jo šiam gyvenimui, bet ir kažkada padarytoms klaidoms, jo praeičiai.
Sarva mangalam – teesie visa palaiminta Dievo saujoje…
NEĮTIKĖTINOS ISTORIJOS VYKSTA NUOLAT…
Galbūt jums atrodys, jog ši istorija nereali, išgalvota, tačiau taip nėra. Kaip rodo patirtis, daugybė žmonių per savo gyvenimą ne vieną kartą patiria ankstesnių įsikūnijimų karmos aktyvavimąsi, tačiau to nesuvokia. Todėl ir sprendžia šias situacijas taip, kaip išeina, arba neišsprendžia. Tuomet senoji karma gali persikelti į dabartį, įsitvirtinti dabar jau dabartyje, naujose aplinkybėse, kitame laikmetyje.
Tokių istorijų žinau daugybę. Kuomet ėmiau tai atpažinti, matyti kituose žmonėse, jų gyvenimuose, pradžioje buvo jų gaila, labai norėjosi visiems padėti. Vėliau teko patirti, jog padėti ne visada lengva, o sąmoningumas gana retai yra esminė žmogaus savybė. Tačiau stengtis verta… Net jei nepavyksta per vieną kartą, per kelis kartus, per vieną gyvenimą transformuoti kažkokį kankinantį karminį darinį, pradėtas darbas niekur nedings ir, atėjus laikui, duos palankius rezultatus.
Mes visada turime išeitį, net tuomet, kai mums atrodo, jog esame visiškai vieniši.
Net tuomet, kai mums atrodo, jog negalime prisišaukti aukštesnių jėgų pagalbos, dieviškosios pagalbos, mes visada turime save. Dievas yra ir mumyse.
Mes visada galime padėti sau iš ateities – juk esame amžini, dieviški kūrėjai, persikūnijantys vis ir vėl…
