Bendravimas per atstumą

Klausytoja: Ar aš galiu jausti, kai kitas žmogus apie mane galvoja? Ar kito žmogaus mintys gali mus pasiekti? Kaip jos mus veikia?

Prieš daugiau kaip pusę metų išsiskyriau su labai man artimu žmogumi. Niekaip negaliu jo pamiršti. Toks jausmas, kad esame atskirti vienas nuo kito, bet mintyse esame kartu. Kartais iš niekur nieko šmėkšteli kažkokios frazės ar suvirpina jausmas, kad jis galvoja ir man kažką sako. Man labai sunku, noriu tą žmogų pamiršti, bet kažkas neleidžia. Ar tai gali būti dėl to, kad aš esu jo mintyse ir jausmuose? Man labai svarbus atsakymas į šį klausimą. Dėkoju.

Nijolė Gabija Wolmer: Pati esu ne vieną, o daugelį kartų įsitikinusi, kad galima jausti kito žmogaus mintis per atstumą nepriklausomai nuo to, ar jis yra arti, ar labai toli, kad galima jausti kolektyvų mintijimą apie kokį nors žmogų. Tiesą sakant, ne vieną kartą tai tikrinau, nes man tai yra įdomu. Juolab, kad jau daug metų turiu sekėjų, mokinių, su kuriais daug praktikuojame, eksperimentuojame ir darome tai nuoširdžiai. Tas nuoširdus atspindys yra iš tiesų didelė brangenybė.

Ne vieną kartą, būdama toli nuo Lietuvos, darydama sąveiką per atstumą, po to tikrindavau rezultatus. Neabejoju, kad tokie ryšiai per atstumą egzistuoja, – turiu daugybę tam patvirtinimų. Persiduoda ne tik mintys (mentalinio kūno aktyvumas), bet ir emocijos (jos gali persiduoti, jei yra siunčiamos, o jei yra stiprios ir nukreiptos, jos tiesiog pačios sklendžia).

Nėra problema jausmams pasiekti kitą žemės kampelį. Nėra problema mintims pasiekti net ir tolimą žemės kampelį. Kodėl? Todėl, kad mintys yra greitos.

Jau astraliniame pasaulyje (kuriame funkcionuoja mūsų jausmai, mūsų emocijų kūnas, kuriame funkcionuojame miego metu, kada veikia mūsų astralinis kūnas) nėra realių geografinių atstumų, kokie yra materialioje erdvėje. Dėl to nėra ir problemos mums ką nors pasiekti astraliniame pasaulyje – panašiai kaip sapne, kur geografinių atstumų taip pat nėra. Juolab nėra problema minčiai pasiekti objektą kitame žemės pakraštyje – todėl, kad mentaliniame pasaulyje yra dar didesni greičiai, tai greičiau vibruojantis ir už materiją, ir už astralinį lygmenį pasaulis.

Mintys pasiekia kur kas greičiau nei emocija ar jausmas. Ir kad jūsų mintys pasiekia kitą žmogų, tokia galimybė neabejotinai yra. Bet ar tikrai ir jis apie jus mąsto, čia yra klausimas.

Be abejo, yra natūralūs rezonansai. Jei apie ką nors intensyviai galvojama ar siunčiama kokia nors emocija, tai objektyviai sukels rezonansus tame žmoguje. Ir jis tiesiog dėl to impulso gali prisiminti jus, tačiau nebūtinai tęs apie jus mąstyti, jei jam tai nebeaktualu. Bet jei jam įdomu, tai gali užsimegzti bendravimas per atstumą.

Savo duomenų nedavėte, tai negaliu apie jūsų atvejį konkrečiai atsakyti – trūksta informacijos. Bet noriu perspėti apie kai kuriuos tokio bendravimo per atstumą aspektus, pavojus.

Tokie santykiai formuojasi kur kas dažniau, negu galima pagalvoti. Ir ne tik dėl žmonių kompleksuotumo, drovumo, ne tik dėl įvairių skirtumų: amžiaus ar socialinės padėties, ar dėl to, kad vienas iš žmonių susituokęs ir dėl to negalimi santykiai.

Neretai tokia situacija formuojasi dar ir dėl to, kad tarp tų žmonių yra stiprus sielų ryšys, o asmenybėms tai nelabai suprantama. Jos nesuvokia, kas darosi, o tas ryšys išlieka. Tokiu atveju gali formuotis tie ilgai besitęsiantys ryšiai per atstumą, kurie slepiami visų pirma pačių dalyvaujančių.

Manau, kad tokie ryšiai nėra labai gerai, nes jie alina. Tačiau jie gali būti ne tik alinantys, bet dažnai ir pavojingi. Kodėl? Todėl, kad į juos neretai bando įsiveržti pašalinės esmės.

Tai gali būti išsikūnijusios sielos, kurios junta, astraline rega mato tuos ryšius, ir, ypač jei juose yra seksualumo, erotiškumo energijos, nori jomis pasinaudoti. Tos sielos uždengia kanalą, kuriame siunčiama seksualumo, simpatijos, meilės minčių energija, ir tarsi susilieja su juo, kad gautų tą energiją.

Taigi neretai tuose ryšiuose per atstumą susilieja ir dalyvauja jau ne du žmonės, bet ir kažkokios kitos sielos. Ir tai – dar geriausiu atveju. Tačiau labai dažnai būna, kad į tokį ryšį bando įsiveržti žemojo astralo esmės – tam, kad kiršintų, jaudintų žmogaus žemuosius astralinius instinktus ir maitintųsi jų energija. Tada situacija tampa labai sudėtinga, sunkiai suvokiama: gali atrodyti, kad kažkoks žmogus apie mus intensyviai galvoja, jaučia mums aistrą, nors tai gali būti visai ne tas žmogus. Štai dėl to aš siūlau visada siekti nuoširdžių santykių, išsiaiškinti, išsireikalauti atsakymą, ar tie santykiai yra iš tiesų. Net jei tas atsakymas jūsų netenkintų, vis tiek siekite nuoširdumo, aiškumo, tikrumo, turėkite kuo mažiau visokių paslėptų ryšių, nes jie yra sudėtingi ir juose slypi nemaži pavojai.

Žinau nemažai atvejų, kai pašalinės esmės, įsiterpusios į tokius „mistinius” santykius, metų metais alindavo žmogų, kurdamos įspūdį, kad jis bendraujama su kitu, toli esančiu žmogumi, kuris jam jaučia aistrą, simpatiją, siunčia galingus energijos srautus, įvairius pasiūlymus. Tokių santykių metu iš tiesų neretai formuojasi astraliniai erotiniai ryšiai, juntamos intensyvios seksualinės, erotinės aistros, tačiau dažnai tai yra ryšiai su žemojo astralinio pasaulio neetišku gyventoju – dvasia, kuri siekia tenkinti savo žemus potraukius ir tam naudoja kito žmogaus nerealizuotą meilę, ilgesį, seksualumą, jo prisirišimą, jo astralinį kūną, emocijas.

Blogai, kad tokiu atveju žmogus nesuvokia, kas su juo darosi ir su kuo jis iš tiesų bendrauja. Juk jei suvoktų, tai, ko gero, nutrauktų tokį bendravimą. Kita vertus, jį ne taip lengva nutraukti. Žemosios esmės iš tokio bendravimo gauna malonumą, o malonumų jos būtent ir nenori prarasti.

Dar blogiau, kuomet toks bendravimas ilgai tęsiasi, įtraukdamas į istoriją abu žmones, kai jų santykiai inspiruojami ne tiek nerealizuotos drovios, slaptos, mistiškos meilės, kiek pašalinių esmių skatinimo, įkyraus, nenuslūgstančio gundymo.

Tuomet sunku atskirti, kur yra kas, kokie kieno pojūčiai. Tikri jausmai susiplaka su pašalinių esmių žemomis aistromis, pradedama eiti nuopuolio keliu. Juk kartu su aistra dažniausiai yra įkyriai peršamos ir žemos mintys, bedvasis gyvenimo būdas, netikėjimas, cinizmas, palaidumas. Neretai dėl to pasukama alkoholizmo ar narkomanijos link. Situacija, likdama nesuvokta, kelia tokias dideles aistras, emocijas, seksualinį susijaudinimą, jog joms gali būti labai sunku atsispirti. Visgi manau, jei dalyvaujantys panašiose istorijose pamatytų, kaip atrodo tas, kuris gundo, ko gero, su siaubu atsisakytų tokio „neakivaizdinio” bendravimo, bet kokių energetinių ir juo labiau astralinių erotinių ryšių.

Ir visgi kartais formuojasi ir tokia situacija, kai du žmonės, trumpai sutikę vienas kitą, pajunta iš tiesų labai gilius abipusius ryšius, kurie atrodo nelogiški, nepaaiškinami, dažnai – giliai aistringi. Neretai žmogus jaučia, jog ryšių su kitu žmogumi jis negali nutraukti, net jei labai norėtų. Tie ryšiai atrodo gilūs, reikalingi ar net būtini, o jausmai – stiprūs, neeiliniai. Labai dažnai tokius santykius lydi jausmas, jog jie pažįstami jau labai seniai, labai gerai supranta, papildo vienas kitą.

Jausmų intensyvumas, gilumas, didžiulis, neįprastas artumo jausmas glumina, neretai gąsdina, bet ir vilioja, traukia tarsi magnetas. Imama blaškytis, jei šie santykiai negalimi dėl socialinių apribojimų ar logiškų argumentų. Be abejo, tai kurią dramą, didelę jausmų įtampą. Neretai žmogus negali apie nieką kita galvoti, tik apie tai, išgyvena emocinę kančią… Dauguma atvejų tokioje situacijoje dalyvauja ne tik susitikusios asmenybės, bet ir Sielos, kurios dažniausiai labai gerai pažįsta viena kitą, yra bendravusios daugelyje praeitų gyvenimų, buvusios įvairiuose vaidmenyse, įvairiose porose: kaip vaikas ir motina, kaip vaikas ir tėvas, kaip mylimasis ir mylimoji, kaip brolis ir sesuo ir panašiai…

Natūralu, jei kyla klausimas, kodėl tuomet šios giliai vienas kitą mylinčios, dažniausiai labai artimos sielos susitinka situacijose, kuriose negali tęsti santykių, kartu realizuoti laimingą meilę, partnerystę?

Ar jos vis dėlto turėtų veržtis tęsti santykius bet kokia kaina? Ar tai būtų teisinga? Kartais taip, tačiau tikrai ne visuomet. Labai dažnai toks susitikimas dar prieš įsikūnijimą šiame kūne yra iš anksto aptartas sielų, kaip skirtas pažadinti asmenybę naujam požiūriui, dvasingumo paieškai, gimstančiai per kančią, per ilgalaikę kankinančią situaciją, nuolat savęs klausiant kodėl, kodėl, ieškoti vis gilesnio realybės vertinimo.

Tokiame kontekste sielos žino, jog artimai bendrauti yra, kaip sakoma, nelemta arba tiesiog nuspręsta artimai nebendrauti fiziniame lygmenyje. Tokiu atveju vis dėlto sielos artimai tęsia bendrauti astraliniame, mentaliniame pasauliuose. Paprasčiau sakant, išlieka bendravimas jausmais, mintimis, susipynimas energijomis, lieka bendravimas Siela su Siela. Asmenybės veržiasi viena prie kitos, nors protas dažnai nesupranta arba nenori pripažinti to, kas vyksta.

Šiuo atveju toks bendravimas gali nuolat atsinaujinti taip pat ir fiziniame lygmenyje, tačiau jis trūkinėja, neretai patiria fatališkai atrodančius dvasios pasaulio trukdymus būti kartu. Taip nereiškia, kad kartu būdami tokie žmonės savaime darytų ką nors negero. Greičiau tai reiškia, jog jie, būdami kartu, nepadarytų to, kas būtina ir jų sieloms, ir aplinkiniam pasauliui, ir Amžinajai Dvasiai, eitų anksčiau pramintais takais, neįvykdytų svarbiausių Sielos evoliucijos uždavinių.

O kokie gi gali būti tie svarbiausi Sielos evoliuciniai uždaviniai? Jie gali būti iš esmės individualūs Sielos uždaviniai arba aprėpti platesnius interesus – kolektyvų, rasių, civilizacijų ar planetų ir panašiai.

Jei kalbėsime apie individualius Sielos evoliucinius uždavinius, tai jie dažniausiai susiję su tam tikrų naujų kokybių, arba dorybių, išsiugdymu Sielos kūne, struktūroje. Tai, pavyzdžiui, kantrybės, atjautos, kuklumo, tvirtybės, arba atsparumo, tiesos arba savarankumo, neprisirišimo kokybes.

Tačiau dar dažniau tokios situacijos pradžioje turi pažadinti žmogų iš pasaulietinio miego, amžino bėgimo buitinių rūpesčių rate tiesiog dvasingesniam, gilesniam gyvenimui. Juk toks glaudus nelogiškas ryšys tarp žmonių anksčiau ar vėliau žadina prisiminimą apie Sielų artumą, Sielų gyvenimą, o drauge – ir apie Dvasios pasaulio artumą. Jei nepažadina nelogiškumas, tai pažadina kančia, ilgesys ir negalėjimas būti kartu.