Pasirinikimo laisvė. Vaduojantys šaltiniai. Vaduojantys vardai.
Trys didžiosios kalpos iki išsivadavimo.
Vaduojantis paaukojimo ritualas – Dėkingumas
Mums yra duota laisvė. Na, be abejo, sąlygina – drauge ir absoliuti, ir dalinė. Paradoksas, bet argi ne taip yra? Kai kurios mūsų dalys turi absoliučią laisvę, kai kurios yra sąlygotos. Tai yra tuo pačiu metu. Ir dėl šios laisvės mes turime galimybę-pasirinkimą žvelgti į mokymo, palaimos, nušvitimo šaltinius, dharmos šaltinius arba į degradacijos šaltinius.
Jų yra daug – visokių šaltinių. Mes pasirinkimą dažnai darome nesąmoningai: jo nesuvokdami pasirenkame ne sąmoningąja savo dalimi, o instinktyviąja. Tiesa sakant, dažnai mes renkamės tiesiog nešami karmos tendencijų. Plaukdami kartu su srove, kuri mus neša tam tikra kryptimi, nesuvokdami, nežinodami, kur ji neša mus.
Mes protu dėliojame kažką ir galvojame, kad renkamės. Dažnai tai yra tiesiog karminių tendencijų realizavimas. Ir žmogus toks yra: jis yra drauge ir turintis laisvės galimybės, galią būti visiškai nesąlygotas, bet jis taip pat turi galią būti sąlygotas, tapti vis labiau sąlygojamas, jeigu taip pasirinks sąmoningai, nesąmoningai arba pusiau sąmoningai. Jei jo pasirinkimo balansas iš esmės nulems pasirinkti būti sąlygojamam – tai taip ir vyks.
Kartais žmogus nesuvokęs pasirenka nuopuolio tendencijas ir tuomet formuoja karmą, nešančią jį tuo keliu. Tačiau net tada, kada mes norime pasirinkti mus vaduojančias tendencijas, išvedančias už karmos ribų, mums pritrūksta pakankamai gilaus suvokimo, jutimo ar žinojimo apie vaduojančius šaltinius, apie jų galią, apie jų didybę. Ir todėl tos tendencijos formuojasi, tačiau lėčiau, mažiau ir sunkiai tegali arba lėtai tegali mus išvesti iš to sąlygotumo rato, karmos rato.
Tam, kad mes galėtume labiau atsigręžti į tuos vaduojančius šaltinius, ir yra labai svarbu jais domėtis, t.y., nušvitusia sąmone ir nušvitusia būtimi, kaip vaduojančiu šaltiniu, kaip vaduojančiu pavyzdžiu. Ir todėl yra labai gerai dažniau skaityti, dažniau minėti Budų vardus, dažniau juos vizualizuoti, dažniau stengtis susisiekti su jais, juos turėti kaip pavyzdį, jais sekti kaip pavyzdžiu, juose ištirpti, su jais tapatintis. Tai yra viltinga todėl, kad galutinis nušvitimas, kokį realizavo budos, neša galimybę ne tik pasikylėti iki pasaulietinių ar nepasaulietinių devų pasaulio, bet ir išeiti iš viso už priklausomos būties rato, išeiti į laisvę, realizuoti galutinį nušvitimą, nušvitusią nesubstancionalią būtį, dharmakają. Kuomet šnekame budų vardus, susisiejame su tokia galimybe, su nušvitusia sąmone. Ir, net jei šis susisiejimas yra labai fragmentiškas, siauras, tarsi ploniausias plaukelis, visgi bet koks ryšys, rezonansas su tokia būtimi, sąmone vaduoja stipriau nei visi sąlygoti, sąlyginiai, konceptualūs mokymai, atveria vartus į visai kitokią būtį, neįsivaizduojamą protu.
Todėl neužmirškite to, kad turime tokią brangenybę. Ir yra gerai visais būdais stengtis stiprinti suvokimą apie Budas, žinojimą apie juos, jų prisiminimą, jų vardų praktiką, susiliejimą su Budų sąmone, su jų energijomis, su jų mokymais.
Mes su jumis šiek tiek praktikavome Budų vardų kartojimą, nusilenkimų jiems praktikas. Taip pat viltinga ir turi vaduojančią galią prisiminimas apie bodhisatvas, išreiškiančius nušvitusią pakylėtą būtį, tokią, kuri iš viso nebuvo įnirusi į materiją, į mirtingus trumpalaikius kūnus, ar kuri buvo juose labai seniai, kuri neturi tapatinimosi su trumpalaikiais mirtingais kūnais. Su tokia būtimi kaip, pavyzdžiui, bodhisatvos Akašagarbhos – dangaus esmės; ar bodhisatvos Avalokitešvaros – atjautos esmės; ar bodhisatvos Amitajaus, beribio gyvenimo esmės; ar Mandžiušrio, beribės tobulos įžvalgos esmės; ar bodisatvos Kšitigarbhos, beribės pagalbos esmės; ar penkių Dhjani budų – Vairočanos, Abšobhjos, Ratnasambhavos, Amitabhos, Amoghasidhio – penkių beribių išminčių esmės.
Šie dalykai, tai yra sužinoti, išmokti tikrieji budų ar bodhisatvų vardai, gali tapti mūsų sukauptomis šio gyvenimo brangenybėmis. Štai vienas bando pagimdyti vaikus, juos išugdyti. Tai yra brangenybė – meilės, kūrybos, gerumo, gyvenimo prasmės. Tačiau vaikai kaip ir tėvai numiršta. Ką gi, žmogus gali įgyti puoselėjimo, rūpinimosi dorybes – tai irgi brangenybės, tačiau be neprisirišimo jos gali sukurti žmoguje ir nuopuolio priežastis – baimes, skausmą, kančią: jei su vaikais kažkas nutiktų, jei jie išeitų, gali kilti didelis skausmas, didelė destrukcija, ir tai gali sukurti nuopuolio galimybės. Tačiau kada mes formuojame savo sąmonėje, atmintyje tokį turtą kaip budų bei bodhisatvų vardų žinojimas, išgirdimas, įsiminimas, suvokimas, ryšio su jais formavimas, toks turtas nekuria nuopuolio galimybės. Čia nėra jokio nuopuolio galimybės, arba šaknų. Kada mes įsimename, kada skaitome sutras, įsimename dharanes, mes taip pat formuojame savo brangenybes, kurios nesudyla, kurias, kaip tikiuosi, jūs suvokėte, jūs galėsite neštis per visus įsikūnijimus, kaip vaduojančias ir papuošiančias visus jus, kokiose žemėse jūs bebūtumėte.
Kodėl jos yra brangenybės? Todėl, kad jos turi savyje neišsenkančios palaimos potencialą, tyros palaimos potencialą. Jose, jų gelmėje, tai yra. Neišsenkančios, dorybingos laisvės potencialą. Jose spindi pati pakylėta, realizuota ir realizuojama Dorybių žemė. Budos sąmonė yra dorybių žemė – visiškai realizuota, tęsianti būti beribiame laike ir beribiame gyvenime. Tai yra gyva, mylinti Dorybių žemė. Ir kada Buda ateina į žemę, tai yra Dorybių žemė, nusileidusi čia, į materiją. Tai yra neįsivaizduojama dovana. Tai yra gera karma sužinoti nors vieną naują Budos vardą. Jūs kuriate sau ilgiems laikams gerą karmą, kuomet sužinote nors vieną naują budos vardą bei jį su pagarba įsimenate.
Jūs kuriate gerąją karmą atverti savo ryšius su tais Budomis, su kurias Jūs galbūt turite gilesnius ryšius iš Satjajugos – aukso amžiaus, iš Tretajugos, Dvaparajugos – iš sidabro, iš bronzos amžiaus, iš ankstesniųjų didžiųjų kalpų. Prisiminti, apvalyti, nuimti griozdus, kurie jūsų atmintyje užgriozdina tuos takus, kuriais atmintyje galėtų nušvisti prisiminimas: „Taigi štai tas, kuris mane mokė (mane ar kitas gyvas būtybes). Ir kaip aš galėjau užmiršti? Po viso to kiek buvo man duota ir kas buvo kartu išgyventa“…
Kada jūs įsimenate, tariate Budų vardus, juos suvokiate, juos vizualizuojate, formuojate mylintį, atsidavusį ryšį su jais – Jūs formuojate galimybę atsiminti savo buvimą ar buvimo fragmentus, mirksnius, priartėjimą arčiau jų, kur tai bebūtų vykę – devų pasauliuose, drakonų pasauliuose, žmonių, rojaus ar kitoje realybėje. Satjajugoje ar kalijugoje. Budos pasiekia nušvitimo iš esmės per tris neįsivaizduojamo ilgio didžiąsias kalpas. Per tą laiką spėja tris kartus susikurti daugybė visatų (tai vyksta kiekvienos didžiosios kalpos pradžioje); išsiskleisti daugybė pasaulių visuose būties lygmenyse nuo rojaus iki pragaro lygmenų (tai kitas didžiosios kalpos etapas), imti nykti, sunykti ir subyrėti, susinaikinti daugybė pasaulių (tai trečias didžiosios kalpos etapas); tęsti būti dvidešimt mažųjų kalpų tik akašos lygmenyje, be pasireiškimų jokiuose materijos lygiuose, (tai ketvirtas didžiosios kalpos etapas). Kiekvienas etapas trunka po dvidešimt mažųjų kalpų (iš viso aštuoniasdešimt mažųjų kalpų vienoje didžiojoje kalpoje), kol vėl prasideda naujas pasaulio pasireiškimas. Taigi trys didžiosios kalpos – tai du šimtai keturiasdešimt mažųjų kalpų, kurių metu tris kartus spėja susikurti , išsiskleisti, sunykti, subyrėti ir būti sąlyginėje nebūtyje pasauliai.
Pagal budistinę tradiciją (žr. Abidharma koša, Vasubandhu), tokio laiko reikia, norint pasiekti tobulą, visišką nušvitimą, sukurti neįsivaizduojamą gausą gerų darbų, įgyti visišką laisvę, visišką dorybingumą, visišką tobulą išbaigtą išmintį ir t.t., kokią turi visiškai nušvitęs, tobulas buda. Kiti keliai, išskleidžiami budų ir bodhisatvų, skirti pagreitinti išėjimą iš kančios bei mirties pasaulių į nušvitimą. Tačiau tai nereiškia, jog tai lengva ar galima pasiekti paviršutinėmis, greitomis ar egoistinėmis pastangomis per kelerius metus. Kita vertus, dauguma žmonių nežino, pamiršo kali jugos dvasinėje tamsoje, dvasiniame aklume, kaip seniai jau viena ar kita siela eina išsivadavimo, nušvitimo keliu.
Susilietimas su budų vardais, jų perduotais šventais tekstais padeda susiliesti tiesiogiai su nušvitusia ir dėl to vaduojančia būtimi. Dėl to mus tai neginčytinai vaduoja – kuomet šnekame budų vardus, darome jiems nusilenkimus, atsiveriame, atsiduodame jų prieglobsčiui.
Mes esame viena su visa realybe – praeitimi, dabartimi, ateitimi, su šita didžiąja substancine nesubstancine iliuzija. Mes esame ryšyje ir su tuo stebuklu, ta būtimi, kur mes jau esame Budos. Ir todėl tu gali formuoti ryšį su savimi – išsivadavusiu Buda; su tuo mokytoju Buda, vaduojančiu gyvas būtybes, kuriuo tapsi šio momento atžvilgiu tolimoje ateityje. Linijiniame laike yra atskirtumo iliuzija, bet didžiajame vienyje to atskirtumo nėra. Todėl Pradžniaparamitoje sakoma: „Nėra tapsmo, nėra virsmo, nėra kelio, nėra tikslo, nėra einančiojo“. Tame absoliučiame kontekste yra tai šnekama – nėra siekiančiojo ir pasiekimo, nes jeigu mes sąmonėje padarytume tą vienio kūlverstį, kūlverstį į vienį, nebeliktų kelio ar einančiojo, tikslo ar jo pasiekimo, tikslo buvimo ar jo nebuvimo. Ir Pradžniaparamitos tekstai bando tai išreikšti žodžiais, dualiais žodžiais – paradoksais, išvesti į tą didžiąją vienio realybę, kurioje nebėra skirtumų nušvitusioje sąmonėje ir būtyje. Toje, kuri visą aprėpia.
Formuoti harmoningus kelius į nušvitusią būtį, į didįjį vienį mes galime įvairiais būdais: tradiciniais ir spontaniškais, kūrybingais ir įkvėptais. Mes galima tai daryti formuodami glaudesnį ryšį su nušvitusia realybe per paaukojimų ritualus. Ribotai sąmonei ritualai atrodo nuobodus užsiėmimas – todėl, kad ji nenaudoja savo širdies ir įkvėpimo aukojimo rituale. Nenaudoja savo sakralumo aukojimo rituale. Aukokite savo sakralumą, savo būties sakralumą aukojimo rituale, ir tada į jūsų aukojimą įsijungs visas pasaulis norės dalyvauti jame ir daryti tai kartu su jumis. Kartu su jumis norės daryti paaukojimus elementaliai, medžiai, paukščiai, vabzdžiai, žmonės, jakšai ir rakšai, drakonai, pati gamta, žemės siela. Nes jie girdės ir jaus didžiulę mylinčią, pakylėjančią srovę, kylančią iki pat rojaus žemių, sujungiančią ritualo metu paprasto, nenušvitusio žmogaus sąmonę su tuo, kas ją pranoksta milijonus kartų ir pakylėja iki dangaus. Aukojimo dosnumas ir bebaimiškumas padeda išsivaduoti iš ego iliuzijos, ją peržengti.
Baimė ar gobšumas kažką prarasti aukojant ir vėl sugrąžina sąmonę į ego, savanaudiškumo narvelį bei atskiro nuo pasaulio AŠ iliuziją, galimybės jį prarasti ir drauge mirties iliuziją.
Išėjimas už baimės ir gobšumo vaduoja, pakylėja ir sulieja su dieviškąja, nušvitusia esatimi.
Jūs galite savo aukojimuose – išoriniuose arba vidiniuose, ar sujungtuose išoriniuose ir vidiniuose aukojimuose – daryti ugnies aukojimus ir ugnies paaukojimų tyru taku nutiesti tiltą iki Akaništhos ar Tušitos rojų. Jūs galite nutiesti paaukojamų gėlių žiedų taką iki Akaništhos ar Tušitos rojų, ar neįsivaizduojamos daugybės kitų rojų. Jūs galite suformuoti smilkalų paaukojimų jūrą. Jūs galite kurti palaimintą tyrą Pasaulio Motinos pieno vandenyną, paaukodami jį visoms nušvitusioms ir nenušvitusioms būtybėms, paaukodami tai Aukščiausiajai nušvitimo esencijai. Jūs galite aukoti visą savo minties substanciją, savo mintijimą, visas savo mintis, savo proto galią visiems Budoms, įteikdami tai kaip instrumentą, kad Jie šiuo instrumentu galėtų vaduoti jus ir gyvas būtybes. Kad jūsų protas taptų švelniojo galingojo Budos širdyje, jo sąmonėje gyvenančiu, spinduliuojančiu bodhičitą, vaduojančiu instrumentu.
