KARMA I
Dauguma žmonių žvelgia į karmą kaip į kažką negero, baisaus arba kaip į bausmę, kurios norėtųsi išvengti.
Kita vertus, nepagalvojame, jog be karmos mūsų gyvenimas taptų visiškai beprasmis, chaotiškas. Įsivaizduokite, ar norėtumėte gyventi pasaulyje, kur žmogus, nuolat žudantis, nejaustų sąžinės graužimo, nerimo, nuolat ir vėl darytų tą patį, pelnydamas žmonių pagarbą, džiaugdamasis turtu, laime, ramybe, įkvėpta romantiška meile. Vėl žudytų ir vėl džiaugtųsi gyvenimu, ir būtų visiems palaimintos gyvenimo sėkmės pavyzdys…
Ar norėtumėte gyventi pasaulyje, kurio dėsniai būtų tokie, jog, net pasiaukojančiai tarnaudami pasauliui, neįgytumėte jokių tyrų savybių, jokios dvasinės stiprybės, nepelnytumėte jokio nuopelno ne tik pasauliečių, bet ir Viešpaties akyse, kiek taip begyventumėte, kiek besistengtumėte…
Ar norėtumėte, jog niekas nebūtų prisimenama nei Dieviškoje atmintyje, nei Dieviškose Akašos kronikose (kuriose su visomis smulkmenomis, aplinkybėmis įrašoma visa pasaulio pasireiškimų gausa) – nei pasiaukojimas, nei žudymas, nei darbštumas, nei tinginystė, nei meilė. O patys tyriausi, kupini meilės veiksmai turėtų tokią pat vertę kaip vagies, kenkėjo bei būtų užmiršti kartu su fizine mirtimi ir greitai blėstančia žmonių atmintimi?
Ar norėtume, kad po to niekas niekada nebegalėtų prisiminti, kas vyko, kodėl, su kuo… Ar norėtume, kad niekas nepareikalautų atpildo už kančias, sąmoningą kenkimą? Ar norėtumėte gyventi pasaulyje, kuriame tam, kuris skriaudė, nebebūtų duota galimybė atpirkti paklydimus, pasirinkti kitokį kelią, kitokį gyvenimą. Ar norėtume pasaulio, kuriame už visus gerus darbus negalėtumėte tikėtis jokio atlygio ne tik šiame gyvenime, bet ir po fizinio kūno mirties?
Ko gero, jis atrodytų atrodytų nesuprantamas ir neturintis vertės.
KARMA II
Kita vertus, jei galvosime, jog žmogui lemta gyventi viso labo vieną gyvenimą ir po to nebeturėti jokios žemiškos patirties bei jos atitaisymo, jokių naujų bandymų veikti efektyviau naujame kūne, naujame gyvenime – be abejo, toks pasaulis atrodys žiaurus, stokojantis Dieviškojo teisingumo.
Dabar vakarų filmuose tapo madinga sakyti: „Gyvenimas neteisingas, žiaurus. Neieškok teisingumo, jo tiesiog nėra”. Ką gi, tai atspindys vakariečio beviltiškų pastangų surasti teisingumą vieno gyvenumo tėkmėje ir negebėjimas jo surasti…
Sunku įsivaizduoti, jog per vieną gyvenimą žmogus turėtų išmokti visą neįsivaizduojamą daugybę žmogiškųjų ir dvasinių pamokų, suvokti dorybes bei ydas, išmokti profesijos, sukurti šeimą, išauginti vaikus, uždirbti pinigų maistui, pragyvenimui ir visa tai atlikti, nepadarydamas klaidų, kurių jau nebegalės ištaisyti?.. Tai atrodo žiauru, neteisinga…
Juk iš tiesų dažnai žvelgiame į gyvenimą ir matome, jog niekšas, rodos, gyvena sėkmingiau už nuolat vargstantį sąžiningą, geranorišką žmogų… Klausiame, kodėl taip yra, skaudančia širdimi ir nesuprantame, maištaujame, o nesupratę neretai atsisakome doros, kaip nepasiteisinusio veikimo būdo…
Tačiau ar įmanoma viską išmokti, suvokti, pasikeiti, atpirkti per vieną trumpą gyvenimą, net labai panorėjus?
Kam rinktis pasaulėžiūrą, kuri pasaulį daro beprasmį, žiaurų? Juk pasaulėžiūra turėtų užtikrinti žvelgiančiajam pasaulio bei gyvenimo prasmingumą… Ar pakanka tiesiog perimti pasaulėžiūrą vien dėl jos paprastumo ar dėl to, jog ji plačiai paplitusi, gerbiama, naudojama aplinkinių?
Ar iš tiesų yra taip, jog jūs jaučiatės niekada anksčiau negyvenę, nesutikę žmonių, į kuriuos metę žvilgsnį, jaustumėte, jog labai gerai juos pažįstate? Kodėl reikėtų nepasitikėti savo giliomis pajautomis, širdies balsu? Iš baimės?..
Mano širdis jaučia, o sąmonė pritaria, jog Dieviškasis teisingumas, pasireiškiantis ir tiesiogiai, ir per karmos dėsnį, yra daug sudėtingesnis, nusidriekiantis per daugelį sielos gyvenimų, suteikiantis jai begalę galimybių ir labai daug laiko suvokti savo klaidas, laisvai pasirinkti kelią, apsigalvoti, atpirkti – jei ne šiame gyvenime, tai kitame ar dar kitame – tai, kas prislegia sąžinę, mažina dvasios jėgą, paverčia širdį akmenimi, uždaro ją nuo pasaulio grožio, didingumo ir šviesos…
KARMA III
Juk karmos dėsnis – visų pirma Dieviškoji atmintis ir Teisingumas, besireiškiantis laike, erdvėje, substancijoje, visuose pasaulio lygiuose be iškraipymų, be asmeniškumų, be netobulumo, be ribų… Tai dėsnis, užtikrinantis, jog nei vienas nei vienos būtybės veiksmas, nei viena mintis, jausmas, ketinimas, tiesiog bet koks potyris nebus nepastebėtas, nebus pamirštas, o atvirkščiai – bus amžiams įrašytas Dieviškoje atmintyje, Akašos kronikose. Būtent tai užtikrina galimybę veikti Dieviškajam Teisingumui, bet kokiai evoliucijai. O drauge ir egzistuoti nuosekliam situacijų vystymuisi, kitimui… Per šį dėsnį, karmos dėsnį visa ir gali vykti „Dievo saujoje, jo akiplotyje, jo širdyje, kur visa regima ir menama, turi savo unikalią vertę…”
Karmos dėsnis – tai gyva, amžina Dieviškoji dovana, palaiminimas žmogui tapti sąmoningu. Tai gyva visa reginti sąžinė, meilė, atsakomybė už kiekvieną būtybę, skrodžianti viską. Visa menanti ji užtikrina tobulėjančioms Sieloms galimybę vieną dieną nušvisti, pasiekti dieviškumo būseną, po nepaprastai ilgos, įkvepiančios evoliucijos grįžti pas Amžinąjį Tėvą, įgijus jo dieviškas savybes – išmintį, meilę, jėgą, daugybę kitų dorybių…
Tiesą sakant, dažnai karmos supratimas yra labai supaprastinamas arba mistifikuojamas. O juk jis – bet kokios evoliucijos, bet kokio nuoseklaus vyksmo būtina sąlyga, vienas iš pasaulio prasmingumo garantų… Jis taip pat glaudžiai susipynęs su kitais šio pasaulio dėsniais – be jo negalėtų būti jokios tvarkos, jokios logiškos įvykių sekos, jokios doros ir atminties.
Kaip mes žvelgiame į gyvenimą, kokia pasaulėžiūra vadovaujamės – mūsų asmeninis reikalas. Tačiau suvokiu, jog žmogui, manančiam, jog jis gyvena tik vieną kartą, vieną gyvenimą, po kurio laukia nebūtis arba nebepakeičiamas nežinomas nuosprendis, yra daug sunkiau įprasminti viską, kas vyksta, suvokti, kodėl dorybės yra geriau nei nuopuolis… Iš vieno gyvenimo perspektyvos pamatyti, jog gėris visuomet galų gale laimi, tiesiog nepakanka laiko…
Man karmos bei persikūnijimo dėsnis paaiškina, kodėl Mocartas, nebūdamas net dešimties metų, jau parašė keturias sonatas fortepionui ir smuikui; kodėl, dar vaikas būdamas, jau pribloškiančiai sėkmingai koncertavo visoje Europoje; kodėl kitas žmogus visą gyvenimą mokosi groti fortepijonu ir šiaip taip to išmoksta tik po daugelio metų, o kitam tai iš viso atrodo „neįkandamas” dalykas…
Už sielos persikūnijimo, nuoseklios evoliucijos bei karmos dėsnio glūdi paprastas ir aiškus suvokimas – viskas įmanoma, žmogus yra dieviškas, tačiau, kad šis dieviškumas, genialumas pasireikštų, siela turi darbuotis, nuolat mokytis, įgydama vis daugiau ir daugiau gebėjimų ilgalaikėje nuoseklioje persikūnijimų tėkmėje. Niekur nedingsta nei viena mintis, nei vienas žodis, nei vienas ketinimas, nei vienas veiksmas – visa lieka amžiams Dieviškoje atmintyje, Dieviškame karmos dėsnyje, dieviškose Akašos kronikose. Ir tai yra gerai…. Mūsų iliuzija, jog neprisimename praeitų gyvenimų, liečia tik asmenybę, bet ne sielą. Ši iliuzija ima tirpti, jei imame sąmoningai bendradarbiauti su siela ir dvasia – tik tuomet siela gali su didėjančiu pasitikėjimu asmenybei atverti pradžioje – praeitų gyvenimų fragmentus, o vėliau – ištisas ankstesnių įsikūnijimų sistorijas, įsikūnijimų sekas, mūsų pasirinkimų juose logiką, mūsų kančias ir laimėjimus. Tai giliai įprasmina gyvenimą, suteikia jėgų atlaikyti išbandymus, įkvėpia stengtis… Tai grąžina viltį, jog viskas įmanoma, mums duotos tam galimybės ir laikas. Mes turime viską, kad vieną dieną taptume dieviški, nušvitę, realizavę visas įmanomas dorybes ir galias, realizavę dieviškumą, sugrįžtume pas jį, pas Amžinąjį Tėvą, į tikruosius savo namus…
Bus daugiau…
