Kodėl gi mes atsisakome girdėti Sielos vedimą, pagalbą suvokiant karminio apsivalymo procesą?
Pranešimas apie sunkų laukiantį darbą…
Panašiai mes elgiamės, kuomet vengiame gauti žinią apie tai, jog mūsų laukia koks nors sunkus darbas, kokia nors varginanti, nemaloni pareiga. Tokiu atveju būna, jos vengiame sutikti žmogų, kuris mums gali tai priminti, pranešti apie sunkią pareigą, vengiame informacijos šaltinių, kurie mus galėtų apie tai informuoti…
Tik tuomet, kai nebevengsime, turėsime pakankamai drąsos suvokti paprastas sunkesnes pareigas mūsų kasdieniame gyvenime, susijusias su darbu, giminėmis, įvairiais įsipareigojimais ir pan.. bei pakankamai tvirtybės jas atlikti, tik tuomet būsime pasiruošę intuityviai, per ženklus arba įžvalgas išgirsti žinią apie mūsų laukiantį sunkesnį karminį darbą iš mūsų Sielos arba dvasinių globėjų, mokytojų, Viešpaties…
Tačiau kol to nėra įvykę, mes, net suvokę ženklus, apgaudinėjame save, kad jų negavome, arba kad jie reiškia ne tai, ką suvokėme, arba kad nesame nusipelnę panašaus likimo arba kad tiesiog negali būti ar kad ne dabar ir pan… Taip dažnai spekuliuojame, to nesuvokdami, arba pusiau suvokdami, kviesdami Sielą bendravimui ten, kur mums malonu bei kratydamiesi jos artumo, jos sakralių, sudėtingų šio gyvenimo užduočių ten, kur šis artumas mums atrodo gąsdinantis. Tačiau Siela taip pat nebus pasiruošusi įkvėpti mus pašaukimo realizavimui, jei jč slėgs graužatis dėl to, kas anksčiau padaryta. Jei ją slėgs suvokimas, jog žala gali būti atpirkta, ištaisyta, tačiau įsikūnijimas, kuri iš dalies tam ir buvo suformuotas, atsisako tokį apvalymą išgyventi, priešinasi. Tiesą sakant, Siela ir yra mūsų sąžinės balsas. Jei bandome jį užglušinti, gręžiamės nuo savo pačių Sielos bei jos vedimo, o taip pat – ir nuo bet kokio pašaukimo įkūnijimo galimybės. Juk jis didžiąja dalimi susijęs su įkvėptu, labai glaudžiu mūsų Sielos bei Aukščiausios dvasinės vedimu, bendradarbiavimu.
Bus daugiau…
