Neseniai gavau vieno žmogaus klausimą:
“…gal galėtumėte pasakyti, kodėl žmogus po mirties praėjus ne vieniems metams norėtų per sapnus pasakyti savo dukrai šalies pavadinimą, kurioje šiuo metu gyvena? Kam to reikia? Kokia prasmė grįžti į buvusį pasaulį, į buvusią savo realybę ir savo ten turėtam artimui pasakyti tai, kur jo siela šiuo metu gyvena? Kam reikia taip trikdyti? Nejau jis nori, kad tas artimasis, iki šiol gyvas, važiuotų gyventi į būtent tą šalį gyventi, kur jis šiuo metu kitoje dimensijoje, kitoje realybėje gyvena? Ačiū.”
…“užduodate klausimą, atsakymas į kurį nėra vienareikšmiškas.
Manau, kad bendravimas su mūsų išėjusiais anapusybėn artimaisiais sapnuose vyksta pakankamai dažnai. Ko gero, apie 70 procentų, o gal ir daugiau žmonių nors kartą per gyvenimą patiria trumpesnį ar ilgesnį bendravimą su išėjusiomis sielomis sapne arba per kokius nors ženklus būdraujančiame būvyje. Kitas dalykas, ar bendraujantys tai suvokia.
Neparašėte, ar tai vyksta tik sapne, ar taip pat ir būdravimo būvyje. Taip pat, kaip dažnai vyksta šis bendravimas.
Yra kelios labiausiai paplitusios rūšys išėjusių žmonių sielų bendravimo su gyvaisiais, arba turinčiais fizinį kūną:
Dažnos sielų bendravimo temos:
1. Lengvas pasibendravimas
Jeigu jis vyksta tik sapne ir nedažnai, neįkyriai, tai, manau, nerimauti nėra ko. Tai gali būti tiesiog pasidalijimas, paprastas bendravimas bei informavimas, panašus kaip ir mes “gyvųjų” tarpe dalijamės, kur gyvename, kur dirbame, pranešame apie permainas ne dėl to, kad norime, jog kažkas atvažiuotų ten, kur gyvename, bet tiesiog norėdami pasidalinti. Toks bendravimas gali vykti tuomet, jei kažkas iš artimųjų turi gan jautrią pasąmonę, gerą intuiciją, didesnį susivokimą sapnuose, gan šviesią karmą, neapsunkintą didelių baimių. Būdinga brandžioms AR sieloms.
2. Perpėjimas apie pavojų
Kita vertus, daugelis žmonių nežino tokio bendravimo su išėjusiomis sielomis, tačiau gauna perspėjimus iš išėjusių artimųjų sielų prieš sunkias, pavojingas situacijas. Toks perspėjimas padeda susitelkti, suvokti, jog artėjama į kažką, kas yra svarbu, pavojingasunkiai. Padeda efektyviau veikti sudėtingoje situacijoje. Manau, tokio bendravimo nereikia bijoti, jis paprastai būna trumpas, susijęs su konkrečia situacija, po kurios gyvieji nebėra trukdomi iki kito svarbaus momento. Už tokį perspėjimą, bendravimą galime būti tik dėkingi. Jis paprastai vyksta tarp sielų, kurios yra artimos, pasitiki bei myli viena kitą.
3. Pagalbos prašymas
Kiek rečiau, ko gero, vyksta bendravimas, kuomet bando susisiekti siela žmogaus, kuris iš gyvenimo išėjo sunkiai, nusižudė, buvo nužudytas, nuskriaustas, sunkiai sirgo, dramatiškai gyveno bei paliko po savęs sunkius prisiminimus. Tokios sielos bendrauja su gyvaisiais sunkiai, kankinančiai, neretai tokiu būdu prašoma padėti išėjusiajam, atliekant jo sielos naudai kokius nors šviesius ritualus, šnekant maldas, padedančias jam greičiau transformuoti savo sunkią, dramatišką sąmonę, o tuo pačiu – ir realybę, pasikylėti aukštesnių realybių link. Neretai taip būna sieloms žmonių, kentėjusių nuo priklausomybių. Gyvendamos fiziniame kūne, dėl priklausomybių (alkoholis, narkotikai) žmogus neretai kenčia nuo apsėdimų, tebesitęsiančių net ir po mirties. Neretai tęsiasi ir priklausomybė, tuomet siela nori astralinio apsvaigimo, dažnai “trinasi” aplink vietas, kur vartojamas alkoholis – barus, restoranus, skatindamas praeivius užeiti, gerti, bando susilieti su jų aura, patirti apsvaigimą. Tokiais ar kitais dramatiškais atvejais siela gali prašyti pagalbos, išvadavimo būtent nuo ją kamuojančių esmių, košmarų, priklausomybių ar atiesiog dramatiškos būsenos, vienatvės, baimių.
4. Perspėjimas apie vaiko gimimą
Dar vienas tipiškas atvejis, kuomet siela gali bandyti susisiekti, yra atvejai, kuomet šeimoje turi gimti vaikas ir bandoma padėti jam ateiti, bandoma pasakyti tiesiog apie šį faktą ar perduoti žinią, ko reikia, kad ateinanti siela jaustųsi geriau, galėtų lengviau, sėkmingiau įsikūnyti. Tai pat gan dažnas atvejis, kuomet bendrauja būsimo vaiko siela, kuri nori perduoti žinią apie savo meilę mamai, apie troškimą įsikūnyti. Neretai būna, jog būsimo vaiko siela bando suartinti būsimus tėvus, pašalinti kliūtis, trukdančias jiems sutikti, atpažinti vienas kitą, mylėti, sukurti šeimą, suformuoti tinkamas sąlygas būsimam vaikui ateiti. Kartais ateinanti vaiko siela atsineša žymiai geresnę karmą, susijusią su gerove ar santykiais. Tokiu atveju būsimiems tėvams pradeda sektis darbe, finansinėje srityje. Neretai jie gan netikėtai persikelia gyventi į geresnę gyvenamą vietą, tačiau būna ir priešingai. Taigi, būna atvejai, kad vaiko siela bando tėvams, o ypač mamai, padėti tinkamai pasiruošti būsimiems įvykiams. D ažni atvejai, kada vaiko siela priartėja prie mamos daug metų pries gimimą bei steniasi jai padėti, stebi ją, neretai aktyviau reaguoja situacijose, susijusiose su vaikais, gimimu. Ypač aktyviai domisi, kuomet mama užsiima veikla, perspektyvia, įdomia vaiko sielai arba ta pačia profesija, koia bus būsimojo vaiko. Tuomet dėmesys tampa ypač aktyvus, vaikas iš anksto ruošiasi, perima tėvų profesines žinias dar preiš įsikūnijimą.
5. Perspėjimas apie pasiruošimą perėjimaui, tolimai kelionei.
Dar vienas tipiškas atvejis, kuomet mums artimos sielos siekia bendravimo su mumis – tai bandymas padėti pasiruošti perėjimui, arba įprastai šnekant, fizinio kūno mirčiai bei harmoningam sielos atsisiejimui nuo nebetinkančio fizinio kūno bei jos tolesnei kelionei. Tai labiau būdinga žmonėms, kurie yra seni arba gan ilgai serga. Jiems dažnai duodama daugiau laiko pasiruošti perėjimui, jie natūraliai skiria daugiau dėmesio anapusybei, yra labiau pasiruošę ją išgirsti. Toks bendravimas dažniausiai yra padrąsinantis, atskleidžiantis artimų sielų bei anapusinio pasaulio meilę bei švytėjimą, grožį. Kita vertus, tokie perspėjimai neretai duodami ir tiems, kurie iš fizinio gyvenimo turės pasitraukti staiga – dėl nelaimingo atsitiktinumo arba antpuolio, staigios ligos. Tačiau šiuo atveju toks perspėjimas dažnaiusiai yra ignoruojamas, nesuvokiamas dėl skubėjimo, netikėjimo, sunkios karmos.
6. Pagalba brendime, nelaimėje, vienatvėje
Kartais sielos susisiekia su mumis, bandydamos padėti, kai bręsdami paauglystėje ar kitu metu (nėštumas, momentai po avarijų, skyrybų, kitų traumuojančių momentų, praradimų) jaučiame didelį nerimą, sutrikimą, vienatvę. Tokiais momentais bendravimas gali vykti ne tik sapno metu, bet ir būdraujant. Galime jausti tai kaip staiga erdvėje dvelktelėjusį labai pažįstamą kvapą, vėjelį, kokią nors labai aiškią mintį, perduodamą žinią, padedančią mums susitvarkyti su esama situacija, atgauti viltį, tikėjimą savimi ir gyvenimu. Kartais tokiais momentais mes verkiame, nesuprasdami, dėl ko. Kartais mes galime jausti, tarsi mus kas nors liestų, paglostytų plaukus ar veidą, apkabintų pečius. Gaila, kad net tuomet, kai tai vyksta, net kai suvokiame, kas šuo metu su mumis bendrauja, kas mus palaiko, net kai iš esmės suvokiame, ką mums nori perduoti, mes netikime, kad tai gali vykti, kad vyksta. Apgauname save, jog mums pasirodė, kad to negali būti ir pan… Ką gi… toks yra dabartinis žmogus. Mes visuomet turime matomą arba nematomą fizinėmis akimis, tačiau jaučiamą širdimi pagalbą.
Bus tęsinys…
