Tu jau dabar dieviškas… Tavo aplinka jau dabar dieviška… Jei esi nelaimingas, nurimk, nepaisant visų bėdų, ir pažvelk į savo pasaulį naujai. Surask tai, ką jau turi Dieviško savyje ir savo aplinkoje.
Neskubėk. Jei nuoširdžiai, be išankstinių nuostatų tai darysi, rasi jo labai daug. Kuo daugiau ieškosi, tuo daugiau rasi… Jo labai daug – šio visur ištirpusio Dieviškumo. Tiesiog leisk sau į jį žvelgti, leisk sau jį rasti. Leisk sklęsti tavo žvilgsniui laisvai, palik šablonus, kaip Dieviškumas turi atrodyti, ir rasi jį kiekviename daikte, ore, judesyje. Įgyk laimės akis, duok sau laiko…
Kai mus užvaldo nerimas, baimės, nepasitenkinimas savimi, dažnai tai yra dėl to, jog per daug stengiamės, skubame sukurti, įgyti tai, ko dar neturime. Sukurti tą viliojančią laimę, kuri yra kažkur, ateityje, priešakyje, kur mes laimingi, iš tiesų laimingi.
Besiverždami į priekį, kartais taip stengiamės, jog dabartis tampa visai nebesvarbi. Mes perkeliame savo dėmesį, jutimus į ateitį ir dabartyje lieka tuštuma. O kai sugrįžtame iš šios ateities, esame tiek apakinti įsivaizduotos laimės, jog tampame dar labiau nepatenkinti savimi ir viskuo, kas mus supa.
Paprasta išmintis apie tai, jog laimei išgyventi svarbu tai, kas ir kaip esame dabar, nejučia pasimiršta…
Paprasta išmintis, jog laimė nesukuriama daiktais, o išgyvenama jausmais, pasimeta tarp įspūdingų daiktų ir peizažų. Laimė, kurios pagrindas yra žmogaus vidinis pasaulis, perkeliama į išorinius objektus, gražių daiktų turėjimą ir, juos papenėjusi, juose ir ištirpsta. O mes liekame ištuštėję, nelaimingi, dar labiau trokštantys gražių kūnų ir peizažų, gražių daiktų ir dar labiau nelaimingi….
Tu jau dabar laimingas – duok sau laiko, pasirink žvelgti palaimos akimis į tai, ką turi…
Dienos bėga viena po kitos. Tai, kas buvo ateitimi, tampa dabartimi, o šioje jau atėjusioje į dabartį ateityje mes vis be sustojimo kuriame kažką, kas bus laimingas ateityje…
Atsigręžkime į nuolat kintančią, banguojančią kitimais dabartį laimingi. Palikime baimę, kad joje nerasime nieko, dėl ko galėtume būti laimingi čia ir dabar. Būti laimingam ar ne – tai didele dalimi ir tavo pasirinkimas. Tai pasirinkimas labiau, nei galėtume įsivaizduoti, kol nepradėjome jo kurti sąmoningai.
Žmogau, tu jau dabar Dieviškas, kupinas meilės – pripažįsti tai ar ne… Tu kupinas Dieviškos meilės, su kuria kauniesi, kurios nesupranti, neįsileidi, nes bijai jos besąlygiškumo, neaprėpiamumo.
Ji gyvena tavyje, pasiruošusi augti ligi palaimintos amžinos nirvanos. Ji išaugs tavyje, kildama iš visų tavo gyvų ir mirusių kūnų tarsi lotosas iš tamsos, ji kils iš neapykantos ir įsiūčio, praradus tikėjimą ar meilę, ji kils iš nesusitaikymo, ji kils iš nevilties, ji kils iš visko tarsi žiedas iš derlingos pažadėtos žemės, ji įveiks viską, ji pačiame giliausiame tavo būties dugne, kaip ir aukštybėse.
Besąlyginė meilė – tai Dievo pažadas tau, ir tu tai žinai. Tu tai žinai ir kartais ji krenta ašaromis naktyje ant tavo pagalvės, užpildydama jūromis, žvaigždėmis, skaudžia palaima ir ramybe.
Kartais ji raižo tave ir pasaulį aštriais įsiūčio ir nevilties raštais, bet jos prigimtis – nirvana, palaima, galutinis išsivadavimas. Tu tai žinai ir drauge pamiršti.
Tu negali jos užgniaužti, nugalėti. Tu kauniesi su kitų meile, nukreipta į tave, nes nori, kad ji reikštųsi kitomis apraiškomis…
Tu bejėgiškai galingas šioje meilėje. Ji visada su tavimi. Atsigręžk į ją, kvėpuok ją – ji tavo palaima, kurios ieškai. Prisipratink prie jos lyg prie stiprios šviesos. Po truputį – ji tviskanti, akinanti labiau nei saulė. Ji verta išmokti į ją žiūrėti… nuo jos prisipildai šviesos ir tiesos.
Nebėk nuo savo Dieviškumo – žvelk į jį, atsigręžk į jį, jis visada su tavimi. Kvėpuok juo… Kvėpuok savo meile, kuri yra čia dabar, su tavimi. Nesuvokta, nepakviesta į sąmonę, neatpažinta – ištirpusi visur, taip pat ir visame tavyje. Tai tavo palaima – nėra draudimų ja kvėpuoti, ja gyventi – tai leista tau. Tai tyra, tai palaiminga. Pakviesk ją į savo sąmonę ramiame kvėpavime… Atsigręžę į visa kita, ieškodami jos daiktuose, nebespėjame jos suvokti, išgyventi, esančios visada su mumis, čia ir dabar…
Tavo laisva valia gali atsigręžti į patį save kaip į netobulą būtybę, kurią reikia keisti. Ji gali atsigręžti į save kaip į tobulą būtybę, kurią tokią gali išgyventi kartu su visais netobulumais. Tai įmanoma dėl besąlyginės Dievo meilės, ištirpusios visur…
Tu unikalus – kad toks būtum, tau prireikė mirtingumo, užmaršties, nežinojimo, netobulumo, kuriuos gynei, ieškodamas savo tiesos ir kelio, savo klaidų.
Tai atsigręžk ir priimk tobulą su visais netobulumais Žmogų, ieškantį savo kelio, savo tiesos ir laimės, sklidiną nepančiojančios laimės ir meilės, nesąlygotos palaimos, ir išgyvenk ją, leisk jai tęstis, kvėpuok tuo, gyvenk tame …
Pradėk nuo trupučio – rask kažką, ką logišku ar nelogišku būdu išgyvensi kaip Dieviškumo pasireiškimą. Leisk sau tai, nesmerk to, tiesiog leisk tam tęstis ir likti tavo gyvenime …
Neišduok savo vienintelio kelio ir požiūrio, kuriuo atėjai į šią dieną – niekas jo negalėtų pakartoti. Tai gali būti labai mažas, nereikšmingas dalykas, kurį išgyvensi kaip Dievišką. Na, ir gerai… Dar kitas mažas, o gal beveik bereikšmis dalykas, staiga tampantis ženklu, susitikimo su Dieviškumu vieta… Leisk tam gyventi. Atpažink šablonų, vertinimų baidykles, kurios užgniaužia tavyje šį amžiną, įgimtą gebėjimą mylėti ir realizuoti Dieviškumą…
Dieviškumui nereikia sąvokų, įvertinimų, kad galėtų reikštis. Nereikia žmonių pasaulio pripažintos svarbos, jis nesibaido ir nedingsta mažuose, nereikšminguose dalykuose. Jo dėka nereikšmingi dalykai talpina pasaulius. Jis reiškiasi sąvokose, bet dar plačiau – už jų…
Todėl, kai ieškosi Dieviškumo, nesustok ten, kur baigiasi saugi sąvokų ir proto žemė. Ženk toliau, kur veda širdis, tavo vidiniai slėpiniai,- į neištyrinėtą žemę, nes ji visada tokia. Į ją įžengti reikia drąsos, tikrumo ir meilės…
Kaip jaunoji pasipuošia baltu rūbu, taip ir tu giliam bendravimui su Viešpačiu pasipuošk meilės ir tikrumo apdarais, kokių nedrįsti nešioti kasdienoje. Kaip nuotaka nežino, kas jos laukia, taip ir tu nežinosi, tačiau ar yra prasmė šio kelio nenueiti?
Kaip galėtum atpažinti šią besąlyginę meilę ?
Kai myli ir nebegalvoji, kaip atrodai mylėdamas, ką kiti pagalvos apie tai, priartėji prie jos. Kai nebeabejoji, ką galima ar negalima dėl jos paaukoti, esi joje. Kai myli ir nebelauki, kad gautum kažką mainais, nebegalvoji apie atlygį, nes ji pati savaime vertinga, esi joje. Kai myli ir vien tai suteikia prasmę viskam, esi joje … Kai myli ir mylėdamas tampi doras ne dėl kitų, ne dėl savęs, o tiesiog dėl to, jog ji skaistina tave, esi joje. Tai neišduok ją suradęs, pratinkis joje gyventi, kvėpuoti. Žvelk į pasaulį meilės akimis – ji tavo amžinoji palaima, ji tau pažadėta vaduojanti Nirvana. Ji čia visada su tavimi, tereikia tai pasirinkti …
