Štai patirtis, kuria noriu pasidalyti. Ji atsivėrė hiperaktyvaus kvėpavimo sesijos metu, kuri buvo vedama vienam jaunam vyrui…
Patirtis atrodė tokia autentiška, jog ja neįmanoma buvo abejoti, – labai jau tikroviška, sunkiai protu sugalvojama buvo visa, kas atsivėrė.
Tuojau paaiškinsiu, ką turiu omenyje…
Žmogus, kuriam buvo vedama sesija, kvėpuodamas įėjo į gilią pakitusią sąmonės būseną. Pradžioje jis ilgai negalėjo suvokti, ką būtent išgyvena – tiek keista buvo ta būtis. Tik vėliau, po serijos klausimų, jam pavyko suvokti, jog patiria tam tikrą keistą ir kartu malonią būtį. Jam atrodė, jog gyvena kalne. Ne, netgi ne tai – jis tuo metu ir buvo didžiulis kalnas, kalno dvasia, esatis, animuojanti šį kalną, suteikianti šiam kalnui slaptą gyvenimą, tam tikrą sąmoningumą.
Vyras dalijosi savo būsena: „Jaučiu, jog šis kalnas – tai mano esatis, mano kūnas, kuriame gera būti. Ramus, ilgaamžis, didingas, mažai trukdomas aplinkinio pasaulio… Jame gyvenant, gera jausti virš „galvos“ plaukiančius debesis, užsižiebiančias žvaigždes, audras ir griaustinius, žaibus, kutenančius šoną, šildančią saulės jėgą. Gera ir ramu, nieko netrūksta. Taip gyvenu labai ilgai. Bėga metai, kyla ir leidžiasi saulė, aš niekur neskubu. Gera, kad galiu tiesiog būti, atsiduoti šiam pasauliui, giliai jausti vienį, ištirpusį jame, būti jo dalimi, giliai jausti žemę, jos judesius, jos atodūsius. Esu šio nuostabaus pasaulio dalis …
Po kiek laiko vyras tęsė toliau:
– Šio kalno papėdėje, slėnyje, buvo mažytis kaimelis, o prie pat kalno sodyboje gyveno šeima. Sodyba buvo didelė, o šeima – darni ir sėkminga. Joje buvo vertinama meilė ir gerumas, darbštumas. Pasaulis aplink buvo paprastesnis nei dabar, o žmonių gyvenimas – neskubrus, nors kupinas kasdienių paprastų žemdirbio darbų.
Bėgo metai, keitėsi gyvenančių kalno papėdėje žmonių kartos. Vaikai tapdavo tėvais, tėvai susilaukdavo vaikų ir anūkų. Anūkai suaugdavo ir tapdavo tėvais, vėliau seneliais. Lyg gyvenimo bangos, jie gimdavo ir mirdavo šalia didingo kalno… Kalno ramioje būtyje viskas aplink – medžiai, žmonės, visa gyvybė, dangus, jis pats – buvo viena, neatskirama ir viena…
Po truputį, bėgant amžiams, kalno dvasios dėmesį patraukė šios giminės gyvenimas, jos kunkuliuojanti tyra gyvybės versmė: vaikų krykštavimas, džiaugsmas ir žaidimai, tėvų meilė, darbštumas, paprastos, tačiau nuoširdžiai atliekamos apeigos.
Vyras, tuo metu save išgyvenantis kaip kalno dvasią, toliau dalijosi savo išgyvenimais:
„Metai po metų regėdavau šį keistą, pilną emocijų žmonių gyvenimą. Regėjau tai vis ir vėl, kol panorau būti arčiau jų, geriau juos įžiūrėti. Aš panorau kaip ir jie džiaugtis, liūdėti… Amžiai bėgo, šis jausmas manyje stiprėjo. Jau tūkstantmečius gyvenau kaip kalnas, puikiai žinojau, ką reiškia būti šiuo nuostabiu kalnu. Nieko naujo ar įdomaus man jau negalėjo nutikti – viskas buvo taip gerai pažįstama. Norėjosi kažko daugiau… Žmonių būtis atrodė viliojanti, paslaptinga… Šis jausmas augo, stebint, kaip mylimųjų poros bučiavosi, mylėjosi, kaip dirbo ar vakarais žvelgė į žvaigždes, dainavo…
Metams bėgant, ši trauka dar stiprėjo ir kalnas ėmė melsti dangų leisti jam patirti, ką reiškia būti žmogumi ar bent prie to priartėti. Nežinia, kiek metų praėjo, kol ši malda buvo išgirsta. Nežinia, kas pasikeitė, tačiau vieną dieną kalno dvasia pasijuto prabudusi sodybos kiemo centre kaip jaunas, gražus medžio sodinukas.
Ir vėl amžiai bėgo, medis išaugo, tapo gražus ir didelis, teikiantis galingą pavėsį visai šeimai. Amžiai bėgo, medis stiprėjo, tapo šios giminės gyvenimo centru, jos sergėtoju. Aplink medį dažnai sukosi šeimos gyvenimas, jis tapo šeimos džiaugsmų ir vargų nebyliu liudininku… Po juo šeima valgydavo, sėdėdami jo pavėsyje, įsimylėjėliai tardavo vienas kitam švelnius žodžius, apkabinę karštai glamonėjo vienas kitą…
Vyras, dabar jau išgyvendamas save kaip medžio dvasią, tęsė pasakojimą:
-Stebėdamas šią šeimą, aš vis labiau prie jos prisirišau, o vėliau ir giliai pamilau. Panorau dalyvauti šios šeimos gyvenime, kažką svarbaus joje reikšti, galėti tarti žodžius, dainuoti, verkti… Panorau, kad mane apkabintų, glamonėtų, panorau suteikti jiems gyvybę… Panorau turėti savo sūnų ir dukrų, juos globoti, jausti jų meilę… Metai bėgo, o medis tapo vis didesnis, senesnis. Vėl keitėsi kartos giminėje, bėgo amžiai. Jis matė, kaip dirbama žemė, kinkomi arkliai, kaip ariama žemė, nuimamas derlius, kaip rengiami ir prausiami vaikai jau iš daug arčiau nei anksčiau..
Vieną žvaigždėtą naktį, kai po jo šakomis šnabždėjosi eilinė įsimylėjėlių pora, medžio dvasia pagimdė maldą dangui, prašydama leidimo tapti žmogumi, gimti žmogumi šioje giminėje.
-Nuo šiol aš šnarėjau šeimai lapeliais, kai po mano šakomis ateidavo pailsėti senoliai ar pavargę vyrai, vaikai ir moterys… Aš norėjau išreikšti jiems savo meilę, perduoti jiems žinią, tačiau negalėjau. Tačiau aš džiaugiausi, jog galiu paslėpti juos nuo karštų saulės spindulių, teikti pavėsį, girdėti kalbas…
Vieną vakarą, kai įsimylėjėlių pora atėjo po mano šakomis, aš ypač stipriai pajutau artumą su jais, su visu pasauliu. Aš jaučiau jų jausmus, norėjau susilieti su meile, spinduliuojančia jų viduje. Manyje sukilo troškimai ir aš, šnarėdamas visomis šakomis, visais lapeliais, paskatinau šiuos jaunuolius susijungti meilėje po mano šakomis… Visas pasaulis susipynė kartu su manimi, su mumis šiame meilės, žemės ir dangaus šokyje.
Nepraėjus nei devyniems mėnesiams, šeimoje gimė mažas, nuostabus vaikas… Beveik tuo pačiu metu sunyko, nudžiūvo ir buvo nukirstas senasis medis… Šeima apgailestavo, tačiau turėjo kuo užsiimti. Žiema buvo šalta ir šįkart jau didžiojo medžio malkos šildė šeimą. Medis buvo didžiulis, todėl iš jo pavyko išskobti vygę mažajam vaikui. Į senojo medžio vietą buvo pasodintas naujas sodinukas.
Pabaigoje vyras pridūrė: „Nuo šiol aš galų gale įėjau į šią giminę ir tapau žmogumi, sūnumi. Taip prasidėjo mano ilga įsikūnijimų žmogumi istorija…“
Iki šio įvykio nebūčiau maniusi, jog gali egzistuoti toks intensyvus gamtos dvasių gyvenimas arba kad gali būti tokia aktyvi, individualizuota medžių būtis. Atrodė neįtikėtina, kad egzistuoja toks gilus įvairių gyvybės rūšių bendravimas su žmonių pasauliu. Kad galimas toks glaudus evoliucinis bendradarbiavimas tarp įvairių gamtos karalysčių…
Ši patirtis atskleidė, jog yra ne tik griežtos hierarchinės įvairių gyvybės formų evoliucijos ir bendradarbiavimo taisyklės, bet ir nuostabios išimtys. Būtent jos verčia manyti, jog kiekvienas iš mūsų, kokie bebūtume, esame svarbūs. Jog svarbus kiekvienos sielos, kokiame būvyje ji beįsikūnytų, tyras bei gilus troškimas. Pasirodo, į juos atsižvelgiama, į juos įsiklausoma, visi jie reikalingi šiam pasauliui, turi savo slėpiningą prasmę. Ir tai yra labai viltinga. Būtent tokios patirtys kiekvieną kartą sustiprina mano tikėjimą Aukščiausiąja šventa Valia, smelkiančia mūsų pasaulį po šiomis nuostabiomis ir dar nematytomis žvaigždėmis, priartina prie jos.
Šis pavyzdys atskleidžia, jog įsigilinę suvoktume, jog giliąja prasme mūsų protėviai – tai ne tik žmonės, kada nors davę fizinę gyvybę, ne tik Didžiosios gyvūnų ar augalų sielos. Tam tikra prasme mūsų protėviai – tai ir kalnai, ir upės, vėjai, vandenynai.
Ko gero, labai norėdami, galėtume prisiminti, surasti vietas gamtoje, kurios ypatingu, sakraliu būdu yra susijusios su mūsų siela. Tai vietos, kurias mes kažkada esame animavę, saugoję savo sielos jėga, šviesa, meile, glūdinčia jos gelmėje.
Galbūt tai kalnai ar slėniai, galbūt upės ar upeliai, jūros. Galbūt jų jau nebėra tokių, kokios buvo. Tačiau per ryšį su šiomis vietomis mes nuolat turime ypatingą, sakralų ryšį su šia žeme arba galime jį atkurti…
Be abejo, ši istorija labiau atspindi išimtįnei taisyklę – šiaip jau tai vienintelis man atsivėręs atvejis, kai perėjimas į žmogaus būvį įvyko po ilgo buvimo augalų pasaulyje. Šiaip jau, kiek žinau, jei jau siela pradėjo įsikūnijimų seką Žemės planetoje, po įsikūnijimų augalų pasaulyje visuomet yra pereinama prie įsikūnijimų gyvūnų pasaulyje. Tik po to – prie daug sudėtingesnės žmogaus būties, gaunamas leidimas bei palaikymas iš Šviesos Hierarchijų sielai gimti žmogaus kūne. Tačiau įžvalga, patirtis rodo, jog pasaulis slėpiningas, kaip ir Aukščiausioji valia, ir sunkiai pažinus ligi pat galutinio nušvitimo. Kiek betyrinėtum, veriasi vis nauji, dar nežinomi dalykai, dažnai apversdami aukštyn kojom ankstesnę pasaulėžiūrą..
O kiek kartų taip buvo žmonijos tiksliesiems mokslams, kurie, tarsi niekur nieko, vis tiek pretenduoja į nepajudinamą lyg mūro siena požiūrį, tarsi jis niekad nekistų….
Rašau tiems, kam rašau, kam įdomu. Visa tai – ne įrodymas, ne dogma. galite žiūrėti į šį rašinį kaip į meno kūrinį, jei taip jums labiau tinka. Geros dienos visiems…
