Pasirenkame įsikūnijimus dėl kokybių, kurias juose įgyjame
Žvelgiant į persikūnijimų gijas taip pat ima ryškėti, jog siela, kurią dabar įprasta vadinti žmogiškąja, pasirenka arba tiksliau – ją, jos dėmesį pritraukia įvairūs įsikūnijimai dėl tam tikrų galimybių, esančių šiame įsikūnijime, dėl tam tikrų elgesio bruožų, dėl prisilietimo prie tų galių ir išminties, kurias ji įgyja patirdama įsikūnijimą viename ar kitame būvyje.
Būti vilko kailyje – kam?…
Kuomet kalbama apie tai, jog žmogus gali įsikūnyti žvėrimi, tai yra, dėl vienokių ar kitokių priežasčių “nukristi” iki žvėriškos būties, tai atrodo tiesiog baisu ir tiek… Tame, rodos, nėra jokių privalumų, tik praradimai. Ko gero, taip, jei siela jau yra subrendusi, kad galėtų reikštis žymiai sudėtingesniame žmogaus įsikūnijime. Tačiau jei kalbėtume apie patirtis, kuomet ji dar nemoka reikštis kūne, sudėtingesniame nei žvėries, tai yra, tuomet, kai jai tai yra nauja, tokia jos patirtis gali būti visai reikalinga, padedanti įgyti būtiną patirtį, pagrindą galioms bei dorybėms ugdyti.
Kokios gi dorybės gali būti susijusios su vilko būtimi? Juk ne be reikalo sakoma apie žmogų, jog jis “kaip vilkas”, jei norima pabrėžti uždarumą, negailestingumą, žiaurumą?
Vis-gi, kai siela patiria įsikūnijimą, susietą su vilko būtimi, ji turi galimybę ugdyti paprastumą, būdingą vilkui, atkaklumą ir drąsą, būdingą šiam žvėriui. Ryžtą, tikrumą, bendruomenišką elgesį, paremtą asmeninės jėgos formavimu, gebėjimu kovoti ir nugalėti, kur reikia – paklusti, kurio mokomasi vilkų bandoje. Pasirodo, šios kokybės daugiau ar mažiau fiksuojasi subtiliose sielos struktūrose, jos karminiame kūne. Vėliau, jau tapusios sudėtingesnės, praėjusios per žmogiškos sąmonės ir doros filtrą, jos jai praverčia ir žmogaus įsikūnijimuose.
Be abejo, net pakartotinių įsikūnijimų vilko kailyje neužteks, kad šios savybės būtų išugdytos tiek ir taip, kiek to reikia žmogiškajame įsikūnijime. Tačiau tai gali būti įžanginės priešloginės, prieš Ego patirtys, kurios gali suteikti gilų pagrindą minėtoms dorybėms įsitvirtinti instinktyviame lygyje. Vėliau jos dar turės būti ugdomos, kol įsitvirtins ir emociniame, mentaliniame, sąmoningame žmogaus būties lygyje bei sielos kūne taps dieviškomis išreikštomis, realizuotomis dorybėmis, švytinčiomis sielos šviesos kūne, kur ji bekeliautų, kokius žvaigždynus ar pasaulius betyrinėtų…
Tokiu būdu, pradėta ugdyti gal dar mineralų karalystėje, tęsiama ugdyti augalų, gyvūnijos pasaulyje, tik vėliau ši tam tikra kokybė tampa dorybe, apvainikuodama ja žmogiškąjį būvį…
Kad būtų aiškiau, pakomentuosiu: pavyzdžiui, rimties, stabilumo vibracija, perauganti į rimties arba stabilumo dorybę žmoguje, gali būto ugdoma dar pradedant nuo mineralų pasaulio, kuomet ji brandinama, sielai susisiejant su ja per ametisto būvį, vėliau – galbūt, per pušies ar ąžuolo būvį, dar vėliau – gal būt, per buivolo, o gal banginio būvį…
Kita vertus, tokių savybių, kaip švelnumas, gebėjimas atliepti, jai gali padėti mokytis susilietimas su selenitu, vėliau – išgyvenimas beržo esaties, dar vėliau – gal būt, stirnos, ar kokio kito gyvūno būtis.
Yra nuostabu stebėti ir matyti, jog visos kokybės, patiriamos per žvėries įsikūnijimus ar net augalijos pasaulyje, vėliau, patirdamos sudėtingas transformacijas, randa būdą pasireikšti ir žmogiškajame pasaulyje, žmogaus asmenybėje, suteikdamos šiai asmenybei individualumo, unikalumo, arba tų kokybių, kurios svarbios įsikūnijančiai sielai.
Kita vertus, žmogaus būtis be galo sudėtinga. Dažnai tą pamirštame, suprimityvindami žmogų, jausdami jam pretenzijas. Kad būtybė galėtų reikštis kaip normalus žmogus, jai reikia ne vienos, ne kelių, bet daugybės dorybių, kurių nebe pastebime kasdieniame gyvenime, manydami, jog tai – savaime suprantami dalykai. Juk nesusimąstome, jog kiekvienam žmogus turi šiek tiek padorumo, daugiau ar mažiau teisingumo jausmo, kažkiek atsakomybės, gerumo, išminties. Kažkiek – rūpestingumo, darbštumo, meilės ir pan.. O juk tai nėra savaime suprantama – net nedideliam atsakomybės jausmui susiformuoti reikia didelių, ilgalaikių pastangų, stengiantis susivokti. Žvėris šio jausmo neturi, tik instinktus….
Gilinimasis į persikūnijimų istorijas, net epopėjas, padeda suprasti neįtikėtiną faktą, kuris kažkodėl šimtmečiais, jog dorybės – tai universalus fenomenas, kuris formuojasi per labai ilgą laiką, praeidamas įvairias transformacijas ne tik žmonių, bet ir gyvūnų, augalų, net mineralų gyvenime, atspindėdamas dvasios pasaulio dieviškumą, tobulumą įvairiomis briaunomis, įvairiais pjūviais skirtingose būties karalystėse.
Kaip tai gali būti? Pasistengsiu paaiškinti, tačiau pradžioje norėčiau pasidalinti, jog savo protu nebūčiau to sugalvojusi, jei tai nebūtų atsivėrę kaip patirtys, įžvalgos,– tai atrodo per daug keista, neįtikėtina ar sudėtinga, net įmantru…
Suvokti tai, patikėti tuo galima tik žvelgiant į ilgas persikūnijimų istorijas, tarsi serialus, kuriuose, žvelgiant, kaip siela siekia realizuoti savo dieviškąją, dorybingąją prigimtį, keliaudama per visas karalystes, galų gale ją realizuoja pritrenkiančiai stipriai, giliai, universaliai jau žmogaus pasaulyje…
Suvokiau, kad žvelgdami į žmogų ir matydami jame tvirtybę, net nenutuokiame, jog šią tvirtybę jo siela pradėjo ugdyti dar mineralų ar augalų, žvėrių karalystėse, o gal iš viso mums nepažįstamuose pasauliuose, kituose žvaigždynuose. Jog tai, ką matome žmogaus asmenybės pasireiškime – tai be galo ilgo proceso išdava, atspindys didžiulio nematomo akimi darbo, kurį siela dirbo tūkstantmečius, milijonus metų ar nesuskaičiuojamus, neįvardijamus laiko tarpsnius…
Liepa, ką mano sielai tu šnabždi?
Turbūt, kiekvienas sutiks, jog žiūrėdami į didelę žydinčią liepą, apsipylusią saldžiai kvepiančiais, lipniais nuo žiedadulkių, dūzgiančių bitėmis žiedais, jausime kitokius jausmus, nei žvelgdami į didingą ąžuolą ar pušį…
Manau, žmogus, ilgai gyvenantis šalia didingos liepos, persiims tam tikromis savybėmis. Tačiau, gyvendamas šalia didelio ąžuolo – nejučia mokysis kitų dorybių, savybių…
Pabandykime suvokti, kokios tai savybės?
Manau, liepa suteiks charakteriui kūrybingumo, dosnumo, dėkingumo. Žmogus, jei tik jo sielai tai bus nors kiek artima, reikalinga, įgis gebėjimo atverti savo jausmus, pasitikėjimo, artumo. Bet juk visa tai – dorybės, kurių neretai taip siekiame.
Jeigu gyventume šalia didžiulio galingo ąžuolo arba į jį dažnai medituotume, persiimtume kitomis dorybėmis – didingumu, orumu, ramybe, pasitikėjimu, tvirtybe. Akivaizdu, kad tai visai kitos savybės, nei kokybes, gimstančias liepos įtakoje. Bet juk tai – taip pat dorybės, būdingos žmogui bet ištirpusios ir gamtoje, augaluose, net mineraluose…
Taigi, kaip suprantu, siela, kuomet ji ruošiasi sudėtingesniems įsikūnijimams, pavyzdžiui, žmogaus, pasirinkdama tam tikro augalo įsikūnijimą, jau tuomet mokosi persiimti tomis savybėmis, kurias vėliau, žmogaus įsikūnijimuose, ugdys kaip žmogiškąsias dorybes.
Šios savybės – augalo būties būdas, augimo būdas, išvaizda įsirašo pasąmonėje kaip neatsiejamos, reikalingos savybės, kaip sielos patirtis. Vėliau iš dalies jų pagalba bus formuojamos savybės, ugdomos žmogaus būtyje jau kaip žmogiškosios dorybės…
Ne kartą stebėjau šį tęstinumą ir jis stebino mane sielos sumanymo, dvasios pasaulio sumanymo fundamentalumu, didingumu…
Ko gero, būtent todėl kad buvimas, gyvenimas šalia didingų medžių gali daug duoti, suartinti mus su dieviškomis dorybėmis, žmogui būdinga sužmoginti medžius, kalbėti su jais.
Ko gero, žmogaus pojūčio, jog jis gali kreiptis į medį kaip gyvą bei atliepiančią būtybę, priežastis yra ir tame, jog per liepą, kaip ir per bet kokį kitą medį, yra galimybė bendrauti su Didžiąja medžio siela, tai yra, šiuo atveju, su Didžiąja liepos siela. O ji – žymiai, giliai dvasingesnė, nei galėtų būti pavienis medis, koks jis bebūtų…
Mitologija: apie liepą (iš wikipedijos)
„Lietuvių tautosakoje tai vieni iš dažniausiai minimų medžių. Lietuvoje aisčių gentys, vėliau susiformavusi lietuvių tauta (Latvijoje latviai) nuo seno garbino kai kurias medžių rūšis, suvokiant, kad jie kaip ir žmogus turi sielą, širdį, jaučia skausmą ir sužeidus medį iš jo ima bėgti medžio kraujas. Taip buvo garbinama ir taip suvokiama ir apie mažalapę liepą. Mūsų protėviai manė, kad mirusiojo siela įsikūnija konkrečiuose medžiuose (ąžuoluose, beržuose), o šiuo atveju ir mažalapėje liepoje.“
Didžiosios Liepos gelmėje
Buvimas Didžiosios liepos Sielos gelmėje – tai lyg buvimas didžiulėje auksinėje jos žiedų medaus sferoje, kurioje skamba džiaugsmas ir gerumas, viltis. Joje – slėpiningoje, tamsioje ir gelsvai švytinčioje vienu metu, gyvena milijonai liepų kamienų, kurie tarsi šneka vienas su kitu. Kita vertus, jiems nereikia šnekėti, nes jie tiesiog yra viena. Šiais kamienais Didžioji Liepa tarsi mąsto, apžvelgia pati save, susiskamba savo gelmėje. Šioje sferoje dūzgia milijonai bičių, joje formuojamas kvietimas milijonams bičių aplankyti visus žiedus, kiekvieną žiedelį. Tačiau šis kvietimas – neegoistinis, ne aistringas, o švelniai ramus ir nenutylantis, darbštus, lyg jūros mūša. Čia kiekvieno atskiro medžio šakos yra ir pačios sau, ir vieningos su didžiosios liepos šakomis. Čia ramiai, taikiai, lyg motina, gyvena saulės sąmonė ir valia, čia lyg medžio atmintis viską skrodžia žemės magnetizmas. Čia visų liepų saldžioji sula šviečia lyg tyras medžių kraujas. Ši sfera yra persmelkta saldaus visų liepų kvapo tarsi pačios liepos sąmonės – tai jos kalba, jos išraiška pasauliui. Šis pasaulis – tarsi laimingo, žiūrinčio į žydrą dangų, vaiko šypsena. Liepos atmintyje – daugybė meilės šnabždesių ir atodūsių, išsakytų jos pavėsyje. Čia įrašyta milijonai vėjo šuorų, milijonai lyjančių lietų, žaibų, audrų. Čia milijonai purpsinčių paukštelių. Didžioji Liepa spinduliuoja pasauliui meilę ir ji taip pat yra mokoma, globojama, vedama, kaip ir visos būtybės, dievo link…
Galima būtų sakyti, jog liepa – lyg įkūnytas dėkingumas, gerumas ir meilė. Ji – gyvas atliepimas, jautrumas, ramybė ir palaimingumas, kuriuos ji spinduliuoja į aplinkinį pasaulį ir kurių ji moko būtybes, gyvenančias šalia jos..
