Platesnis, gilesnis požiūris
Pasidalinsiu su jumis požiūriu, kuris jums atvers didingą, naują protėvių pasaulį.
Mes visi turime galingus, švytinčius, pranokstančius mus dabartinius dvasine šviesa protėvius, apie kuriuos net neįsivaizduojame. Kodėl taip yra? Na, kad ir todėl, jog šiuo metu gyvename nuopolio epochoje, arba kali jugoje – epochoje, kur žmogaus gyvenimo trukmė yra neįtikėtinai sumažėjusi – maždaug iki šimto metų. Šventi induizmo, budizmo raštai teigia, jog žmogus aukso amžiuje, sidabro, bronzos amžiuje gyveno neįsivaizduojamai daugiau – tūkstančius, net dešimtis tūkstančių metų. Tuo sunku patikėti, tačiau aš tuo tikiu, nes mano įžvalga tai patvirtina…
Įsivaizduokime – kokia yra žmogaus būtis, jausmai, kuomet jis gyvena tūkstančius, dešimtis tūkstančių metų? Be abejo, jie tampa žymiai gilesni, tikresni, šimtmečiais gludinami laiko tėkmės neskubriame, taip ilgai trunkančiame gyvenime.
Kokia tuomet yra sąmonė, išmintis, kokio gylio ryšiai formuojasi su artimaisiais, kurie taip pat gyvena tūkstantmečius? Sunku tai įsivaizduoti, tačiau turbūt nujaučiame, jog tai neįsivaizduojamai didingesnė, ramesnė būtis, nei dabartinė, kurioje turime taip skubėti, o vos subrendę, pagyvename kelis dešimtmečius ir jau senstame, mirštame…
Tapatintis su fiziniu kūnu reiškia tapatintis su neišvengiam mirtimi
Kad suprastume šiuos sudėtingus dalykus, kad patikėtume jais, kad taptų įmanoma mąstyti tokiu būdu, svarbu nustoti tapatinti save su fiziniu kūnu bei suvokti, jog žmogaus fizinė būtis – mažiausiai susijusi su žmogaus esme. Kodėl? Todėl, kad fizinis kūnas, nors ryškiausiai juntamas, tačiau yra trumpiausiai gyvenantis, lyginant su žmogaus kitais, subtilesniais kūnais. Būdamas labiausiai materialus, trumpiausiai egzistuojantis, būtent jis susieja mus su mirties iliuzija – juk fiziniam kūnui iš tiesų mirtis egzistuoja.
(Subyrėjus į sudedamąsias dalis, fizinis kūnas jau nebus atkurtas tiksliai toks, koks buvo, net jeigu klonuotume žmogų. Juk ląstelėse nebebus kūno atminties apie patirtas gyvenime patirtis. Jis nebus energetizuotas tuo pačiu būdu, kaip buvo energizuojamas būtent šio žmogaus astralinio kūno , jis nebus animuojamas būtent taip, kaip jis buvo įkvepiamas, įdvasinamas būtent tos sielos, kuri su juo buvo susijusi.)
Taigi, fizinis kūnas yra mirtingas, unikalus ir todėl instinktyviai labai bijantis mirties. Jam mirtis iš tiesų egzistuoja. Tapatintis su fiziniu kūnu reiškia tapatintis su neišvengiama mirtimi ir mirties baime.
Visi kiti, subtilieji, ne fiziniai žmogaus kūnai, pradedant nuo astralinio, gyvena daug ilgiau. O ką jau bekalbėti apie žmogaus sielą? Ji gyvena neįsivaizduojamai ilgus tarpsnius, kuriuos tegalima sulyginti su milijonais, milijardais metų, ištisomis kalpomis… Taigi, jei norime suvokti mūsų protėvius giliąja prasme, svarbu pažvelgti į tai iš platesnės, ne tik fizinės būties, bet ir iš sielos bei dvasios pasaulio perspektyvos.
Su tėvais bendraujame ne tik asmenybėmis, bet ir sielomis…
Ir jūs, ir aš šiuo metu gyvename fizinį, asmenybės gyvenimą. Tuo pačiu mes gyvename nematerialų, sielos bei dvasinį gyvenimą.
Natūralu, jog bendrauja ne tik mūsų mirtingos asmenybės, bet ir mūsų sielos, net jei to nesuvokiame, dar nemokame to atpažinti. Siela yra arčiau Amžinojo Dvasinio pasaulio – ji visada tampriame ryšyje su juo.
Natūralu, jog artėjant link dvasios pasaulio, didėja ir visa persmelkiančio Vieno dėsnis. O vienio esmė – tai ryšys, labai gilus ryšys, susipynimas, neatskirtumas.
Juk vienio siekis – tai kaip ir bet kokio bendravimo esmė – susipynimas jausmais, žiniomis, patirtimis… Todėl galima numanyti, jog toks atskirtumas, kokį matome fiziniame pasaulyje, labiau būdingas žmonėms, gyvenantiems fiziniame kūne, ir žymiai mažiau jis sąlygoja žmogų jau astraliniame pasaulyje, kuriame gyvuoja jo astralinis kūnas. Juk jau astraliniame pasaulyje būtybėms yra sunku nuslėpti viena nuo kitos, ką jos jaučia. Panašiai yra sapne, kur grubiausia patiriama realybė – jau astralinė, ne fizinė.
Dar tampresnis bendravimas, vienis smelkia sielų pasaulį, kuriame dėl šio santykių skvarbumo, sielų pasaulio vibracijų aukštumo sunku nuslėpti tiesą, beveik neįmanoma apgauti, meluoti… Kita vertus, lengva išgyventi besąlyginę meilę, supratimą…
Taigi, kylant aukštyn hierarchijos bei vibracinių dažnių laipteliais, artėjama link dvasios pasaulio, kuriame visa yra viena, kur priežastis neatsiejama nuo pasekmės, kur viena neatskiriama nuo kito.
Todėl, manau, mąstant apie sielų pasaulį, kuris egzistuoja žymiai didesniame vienyje, aukštesniame dažnyje, nei fizinis pasaulis, natūralu manyti, jog ir bendravimas čia, jei tik to siekiama, yra žymiai gilesnis, tikresnis, subtilesnis, nei tai vyksta gyvenant asmenybės gyvenimą materialiame pasaulyje…
(Kita vertus, šis atskirtumas ir čia, materialiame pasaulyje, yra iliuzorinis, sąlyginis, sąlygotas fizinio kūno bei smegenų ribotumo, neleidžiančio pakankamai aiškiai fiksuoti bendravimą, vykstantį tarp mūsų ir mums brangių žmonių šiuo pat metu aukštesniuose, subtilesniuose pasauliuose. Šiuo pat metu, net jei mūsų asmenybės to nesuvokia, mūsų sielos, mūsų dvasinė esatis gali bendrauti arba ir bendrauja tarpusavyje..
Taigi nereikia netgi laukti nakties, kol vienas kitą sapnuosime, kad galėtume bendrauti – šis bendravimas gali vykti ir dažnai vyksta tiesiogiai, siela – į sielą, dvasia su dvasia dieną ar naktį, nesvarbu. Juk sielai šios sąlyginės dienos ar nakties, kokią matome materialiame pasaulyje, nėra – ji yra tik fiziniame pasaulyje ten, kur kyla ir leidžiasi fizinė saulė…
Kuomet siela mums perduoda svarbią informaciją apie bendravimą, kurios nežinojome, tiesiai į mūsų protą ar jausmus, mūsų santykiai kartais būtent todėl staiga pasikeičia – ilgai trukę, palaikomi informacijos, gaunamos tik iš išorinio materialaus pasaulio, per kūno jusles, per protą bet vis-dėl to neteisingai traktuodami tą, su kuo bendraujame, staiga pasikoreguoja tuomet, kai gauname informaciją tiesiai iš savo sielos…
Taigi, manau, jog apgauti žmogų nėra taip lengva, jei jis trokšta bendrauti su savo siela, su dvasine esatimi bei tai daro. Net jei jis nežino visos informacijos protu, tačiau prašydamas sielos bei dvasios vedimo ir jį turėdamas, intuityviai ar sąmoningai suvoks, su kuo turi reikalą…
Todėl, manau, jei ilgą laiką apsigauname, vertindami kokį nors žmogų ar situaciją, tai yra ir mūsų pačių nuopelnas, dėl to, jog gan stipriai norėjome apsigauti bei ignoravome žymiai informuotesnės mūsų sielos nuomonę, vedimą…
