Daug kartų susidūriau su tuo, jog žmonės mano, kad užtenka vieną kartą pabandyti pašnekėti su artimaisiais, bandant paaiškinti savo pasirinkimą, savo dvasinius poreikius ir, jei nesuprato, nebandoma daugiau to daryti. Išdidumas neleidžia. O be reikalo…
Bandykime mylinčiai, kantriai daugybę kartų aiškinti, kodėl mums svarbu tai, ką darome. Jei tai darysime be pretenzijų, kukliai, tuomet supratimas, bent dalinis, būtinai ateis. Aišku, tik tuo atveju, jei santykiuose yra meilė, geranoriškumas. Tuomet galėsime keistis, praktikuoti, sulaukdami palaikymo bei pagarbos, o ne smerkimo… Tačiau tam, kad tai įvyktų, reikia kantrybės, kartais – didžiulės, trunkančios kelis mėnesius, kelis metus, kartais – daugelį metų…
Žinau ne vieną istoriją iš mano mokinių gyvenimo, kuomet jiems teko stengtis, kantriai aiškinant, ką ir kodėl jie daro ar tiesiog susitaikant su smerkimu bei nesupratimu vienus, dvejus, penkerius, net daugiau metų. Tačiau, jei užtenka kantrybės, kuklumo, nuoširdumo ir meilės, jei nuolat yra siekiama išsaugoti ir dvasines vertybes ir meilę, svarbius santykius, galų gale, po smerkimo ir nesupratimo ateina pagarba ilgalaikėms pastangoms, požiūrio pastovumui, kantrybei. Ypač, jei praktikuojančio charakteryje ryškėja ramybė, savarankumas, sąmoningumas, gebėjimas geriau tvarkytis su problemomis. Jei švaresnis, doresnis tampa gyvenimo būdas, atsiranda efektyvesni bendravimo su pasauliu modeliai.
O kas vyksta, jei net ir prasidėjus teigiamiems pokyčiams dvasiniame kelyje, žmogus vis-dėl to neturi pakankamai kantrybės, kuklumo, besąlyginės meilės paaiškinti, kas su juo vyksta, ką jis daro, ką praktikuoja? Juolab, jei iš karto sutinka artimųjų smerkimą, panieką, agresiją, įtarumą? Jei jis leidžia sau supykti, užsidaryti, įsižeisti? Juk nėra lengva susilaikyti nuo tokių reakcijų..
Natūralu, kad gali prasidėti barniai, imti reikštis agresija. Ką gi daryti?
Jei mylite, jei svarbūs santykiai – tą patį, ką jau rašiau – kantriai ir kukliai, išmintingai, nuoširdžiai, be pretenzijų, paprastai pasistenkite paaiškinti, ką darote, kodėl, kuo jums tai brangu, kodėl svarbu, kokius gerus kitimus matote tame. Neleiskite sau įsižeidimo, uždarumo – tai taip pat bus jūsų augančio dvasingumo požymiai, kurie įtikins labiau, nei gudrūs žodžiai. Jei nepadeda, padarykite tai dar kartą, dešimt kartų, šimtus kartų, tol, kol jus supras. Jei jums brangu ir jūsų dvasinis kelias ir pokyčiai jumyse, ir santykiai – rasite būdą perduoti žinią. Tai įmanoma, kaip rodo mano asmeninė, daugelio mano mokinių patirtis. Tačiau tam dažnai reikia laiko. Duokite ir sau, ir artimiesiems laiko jus suprasti… Duokite sau laiko išauginti kuklumą ir kantrybę, išmintį, besąlyginę meilę, jei jų trūksta. Juk dvasinės praktikos turėtų tam padėti?
Kita vertus, jūs neprivalote aiškinti savo giliausių dalykų, susijusių su jūsų tobulėjimu, negeranoriškiems ar pašaliniams žmonėms. Nes rezultatas gali būti atvirkštinis – juk viską galima iškraipyti, parodyti tik iš blogosios pusės, išjuokti. Todėl nemėtykit perlų, tiesiog eikite savo keliu ten link, kur jums svarbu. Eikvoti laiką pasiaiškinimams iš tiesų verta tik tiems, kuriuos mylime, kurie nori mus suprasti, su kuriais dalijamės savo gyvenimu.
Paaiškinsiu ir pakomentuosiu konkrečiais pavyzdžiais, kas vyksta mokymo metu energijų lygyje.
Jei dvasinės praktikos etapai yra tik įžanginiai, pradiniai, tuomet žmogus tiesiog orientuojamas doros, darnos, sutarimo su pačiu savimi bei pasauliu, didesnio vienio savo viduje link. Jame žadinamas dorybių, tokių, kaip meilė, tiesa, pagarba, padorumas, atjauta ir kitų suvokimas bei ugdymas.
Tuomet energijų dažnis kinta asmenybėje, jo auroje, jo sąmonėje po truputį, dažnai nejuntamai ir pasireiškia kaip pakitusios, šviesesnės emocijos, pozityvesnis mintys, doresnis elgesys.
Jei tai praktikos, skirtos labiau pažengusioms, brandesnėms sielos, arba tiesiog tiems žmonėms, kurie to ieško, tuomet perduodamos praktikos, kurios padeda atgręžti asmenybę Sielos bei Dvasios pasaulio link, atsiverti jam, priartėti prie jo, po truputį susilieti su juo. Šiuo atveju, priklausomai nuo to, kiek žmogus stengėsi atsiverti dvasios pasauliui, nuo to, kiek brandi jo siela, energijos, kuriomis vibruoja jo aura, sąmonė, gali pasikeisti gan stipriai, šoktelėdamas į lygį, kuris žymiai pranoksta anksčiau turėtąjį. Žinoma, ir vienas, ir kitas atvejis turi savo privalumus ir minusus.
Tačiau ir vienu, ir kitu atveju, (antruoju, be abejo, stipriau ir greičiau), asmenybės visuma prisiliečia prie intensyvesnių, aukštesnių energijų, vibruojančių artimesnėmis dvasios pasauliui vibracijomis.
KUO ARČIAU DVASIOS PASAULIO – TUO AUKŠTESNĖS VIBRACIJOS
Čia verta paminėti, jog materijos pasauliui yra būdingas lėčiausias vibracijų dažnis, laipsniškai kylantis, greitėjantis, jei lyginsime materijos pasaulį su subtilesniais jo atžvilgiu astraliniu, (arba emocijų pasauliu), mentaliniu, (arba minčių bei idėjų pasauliu), bei aukštesniais kauzaliniu, bodhialiniu bei dvasiniais lygmenimis arba pasauliais. Dvasinis pasaulis, lyginant su kitais, vibruoja aukščiausiu, greičiausiu dažniu. Tai yra visa aprėpiančio vienio lygmuo. Jame visi prieštaravimai susieina, susilieja į viena. Neišskiriami, neatsiejami tampa mikro ir makro pasauliai. Jame dar neišsiskaidę, latentinėje, dar neišreikštoje būsenoje gyvena daugybė pasaulių su įvairiausiomis charakteristikomis, didžiausia dimensijų įvairove. Jam būdinga begalybė, didybė, galybės, išėjimas už laiko ir koordinačių ribų. Daugiau – tai šaltinis, iš kurio gimsta laikas, energijos, erdvė, fenomenai. Tai šaltinis, iš kurio išeina visa, kas gimsta, ima gyventi, jaučia, turi formą, kūną, mintis. Natūralu todėl, jog jame susilieja į vieną priežastis ir pasekmė, gėris ir blogis, tai lygis, esantis aukščiau dualumo, prieštaravimų – tai didžiojo vienio, visų priežasčių priežasties šaltinis, visų galių, visų fenomenų šaltinis.
Todėl kuo labiau mintimis, jausmais priartėjama prie Dvasios pasaulio, tuo prie aukštesnių, intensyvesnių energijų prisiliečiame.
Prisilietimas prie aukštesnių vibracijų gali vykti ne tik meldžiantis, šnekant mantras, bet ir praktikuojant sąmoningą kvėpavimą, įvairias jogos praktikas.
Kas iš to seka? Pažvelkime to atspindį paprastame kasdieniame gyvenime.
Jei žmogus daug praktikavo, meldėsi, sąmoningai kvėpavo ar užsiėmė viena šių praktikų, jo auros, sąmonės vibracijų dažnis taps intensyvesnis, aukštesnis.
GRUBUS MAISTAS, KVAIŠALAI LĖTINA AUROS VIBRACIJĄ
Natūralu, jog tuomet grubus maistas, toks, kaip gyvūnų mėsa, ypač rūkytas, keptas, taps ypač sunkiai suderinamas su pakitusiomis, tapusiomis aukštesnėmis asmenybės vibracijomis. Juk tokia mėsa – tai miręs, ir dar visaip apdorotas kūnas, substancija. Natūralu, jog po intensyvių praktikų dėl atsiradusio didelio vibracinio skirtumo žmogui gali visiškai nesinorėti mėsos ne tik dėl etinių sumetimų, o tiesiog jog tai sunkai suderinama su dažniu, kuriuo ėmė vibruoti jo visuma.
Kartais tokiais atvejais žmogų ima tiesiog fiziškai pykinti, prekybos centre atsiradus šalia mėsos, žuvies skyrių.
Panašiai ir su rūkymu – žmogus, ėmęs pastoviai praktikuoti jogą, sąmoningą kvėpavimą, intensyviau bei pastovai melstis, šnekėti mantras, pastebi, jog jo kūnas nebetoleruoja rūkymo. Atsiranda pykinimo, atmetimo reakcija.
Dėl panašių dalykų dauguma dvasinių praktikų savaime, po truputį, kai kas – staiga atsisako mėsos valgymo, rūkymo, alkoholio, kitų kvaišalų bei sunkaus maisto. Tai yra viso to, kas ypač sulėtina sąmonės bei auros vibracijas.
Daugybę panašių dalykų mačiau savo mokinių tarpe. Nors niekada nekalbėjau, jog negalima vartoti maistui mėsos, jog negalima rūkyti ir pan., visgi tie, kurie likdavo mūsų bendrame dvasiniame kelyje ilgesnį laiką, savaime po truputį atsisakydavo šių dalykų…
Lyg „savaime“, po truputį likdavo vis mažiau noro valgyti mėsą, rūkyti, vartoti alkoholį ar kitus kvaišalus, vaistus ir jie natūraliai, po truputį jų atsisakydavo.
Iš pradžių, per porą metų iš jų gyvenimo išeidavo grubiausias maistas – rūkyta, kepta mėsa, alkoholis, rūkalai. Vėliau – tiesiog visa mėsa, dar vėliau – žuvis. Dar vėliau dauguma atsisakydavo kai kurių pieno produktų, palikdami vartojamų produktų sąraše kiaušinius, sviestą, sūrį, varškę.
Kai kurie tapo visiškais vegetarais, veganais, žaliavalgiais. Niekas šių žmonių nieko neverčia daryti. Prieš pradėdami praktikuoti, jie, kaip dauguma, valgė mėsą, žuvį, vartojo alkoholį, kai kurie – rūkė ir pan… Kitimai natūraliai atėjo iš vidaus, apie tai net nekalbant, neįkalbinėjant darykite taip, nedarykite šitaip. Nesprendžiu, ką kam geriau valgyti. Kita vertus, natūralu, jog svarbu nesikvaišinti, dvasiškai praktikuojant.
Kuo pokyčiai greitesni, didesni, tuo sunkiau išsaugoti dvasinę ir emocinę pusiausvyrą, tuo greitesni kitimai vyksta žmoguje. Dėl to artimiesiems taip pat gali būti neramu bei nesaugu. Vis-gi, žmogus vis tiek renkasi pats – kaip jis maitinasi, koks jo gyvenimo būdas.
Be abejo, yra dar ir ta problema, jog Lietuvoje mažoka saulės, norint greitai atgauti jėgas bei išlaikyti gerą savijautą, vartojant tik augalinį maistą, tačiau tai jau kita tema, kuria turėtų prabilti specialistai…
Kalbu apie dvasinius, energetinius procesus, kurie vyksta savaime, neverčiant, kaip pasekmė žmogaus kintančios sąmonės bei energetinės būsenos.
Taigi, natūralu, jog pradėjus dvasinį kelią, keičiasi žmogaus gyvenimo būdas: valgymo įpročiai, dienotvarkė. Jis stengiasi daugiau laiko surasti praktikoms, maldai, meditacijai. Padidėja poreikis grynam orui, saulei, gyvam maistui, tai yra, tam, kas padeda išlaikyti įgytą aukštesnę sąmonės bei auros vibraciją, padedančią išlaikyti artimesnį santykį su aukštesniais sielos, dvasios pasauliais.
