Sąmoningas atsiskyrimas, meditacinis susikaupimas, į kurį panyrama tam, kad priartėtų Dvasios bei Sielos pasauliai, kad būtų aiškiau suvokiami būties dėsniai bei žmogaus prigimtis, yra visai kas kita nei vienatvė, kai atsiskiriama nuo kitų žmonių, nepajėgiant pakelti bendravimo dėl nuoskaudų ir nusivylimo.
Pirmasis veiksmas yra sąmoningas, į kurį einama dėl tobulėjimo, ego pančių ištirpdymo. Antrasis – dėl negebėjimo bendraujant suvaldyti emocijų, dėl apviltų lūkesčių. Tai skirtingi dalykai. Pirmojo veiksmo negalima būtų net vadinti vienatve, nes jame – tik sąmoningas informacijos ir konkretaus bendravimo apribojimas dėl visa aprėpiančio, fundamentalaus vienio išgyvenimo, kuriame nėra nei atskirtumo, nei vienatvės. Meditacijoje atsiskyręs nuo visų žmonių, medituojantis lieka vienyje su visu pasauliu, artimesnis jam, nei anksčiau buvo. Tai vyksta dėl to, jog meditacijoje po truputį įveikiamas egoistinis susipriešinimas su pasauliu, bet koks jo skaidymas, dalijimas į priešus ar draugus…
Meditaciniame susikaupime, jei to siekiama, per atsiradusį gilų ryšį su dvasia išgyvename gilų vienį su viskuo, kas mus supa, neišskiriant kokių nors objektų, prie jų neprisirišant, nesiekiant jų kaip nors valdyti, žavėti, paveikti, išnaudoti. Atsivėrusioje rimtyje būtent tai ir vaduoja, išlaisvina – kitoks, nepririšantis požiūris…
NEVALINGAS ATSISKYRIMAS GALI PASKATINTI GILESNĮ ŽVILGSNĮ
Kita vertus, nevalingas atsiskyrimas, vienatvė gali paskatinti ir gilesnį žvilgsnį, kai, užuot tęsus įsiskaudinimą, pasukama gilesnio vidinio pasaulio pažinimo link, ieškoma tikrųjų kančios priežasčių.
Tokiu būdu gali priartėti ir sielos bei dvasios pasauliai, atverdami naujas didžiules galimybes, jei tik į juos nukreipiamas dėmesys. Tokiu būdu vienatvė, prasidėjusi kaip negatyvus potyris, gali peraugti į labai reikalingą, skatinantį tobulėjimą veiksmą, atnešantį daug naujų suvokimų… Visgi tam, kad tai įvytų, svarbu palikti aukos poziciją, savęs gailėjimą, kitų smerkimą bei pasukti gilesnės priežasčių paieškos link.
VIENIŠAS TARP MILIJARDŲ ŽMONIŲ
Kita vertus, vienatvė, kai žmogus jaučiasi vienišas ir nesuprastas, būdamas apsuptas daugybės būtybių, yra pasekmė nepakankamų pastangų surasti tuos, kurie yra artimesni savo potraukiais, sielos bei dvasiniais uždaviniais. Tuomet reikia tiesiog atkakliau ieškoti – juk žemėje žmonių beveik aštuoni milijardai, o bendravimo galimybės vis didesnės…. Tikėjimo bei atkaklumo trūkumas daro tokią vienatvę neperspektyvia, susijusią su asmenybės destrukcija. Juk kiekviename įsikūnijime, koks jis bebūtų, yra įdomių sielos tobulėjimo uždavinių bei galimybių juos realizuoti. Tereikia tik nenustoti tikėti pasaulio prasmingumu ir stengtis jį realizuoti…
Kai mes nebetikime pasaulio prasmingumu, drauge susipykstame ir su Pasaulio Tvėrėju, kaip kuriančiu beprasmius dalykus. O tai – jau gana pavojinga karmine prasme. Duokime laiko Amžinajai Dvasiai įprasminti mums pasaulį, kantriai verkimės šiam įprasminimui. Jei vienatvė tampa atkaklavimu likti beprasmiame pasaulyje, ji tampa destruktyvi….
