Kalėdos – tai ne tik religinė šventė, tai ir reikšmingas astronomine prasme momentas, kuomet šiaurės pusrutulyje po ilgiausios nakties diena pagaliau ima ilgėti, o saulės šviesa augti.
Taigi, nuo šio momento saulė pradeda ciklą, kuomet pusę metų, birželio solsticijos, šviesa augs, diena – ilgės.
Kalėdos – atvirkščiai, momentas, kuomet materiali saulės šviesa yra labiausiai susitraukusi, sumažėjusi, kuomet saulė kyla žemiausiai virš horizonto. Šis metas dar vadinamas žiemos solsticija. Kita vertus, tai yra puikus metas atgimti dvasiškai. Juk nuo šio momento saulės šviesa ims augti, o mes galime susiderinti bei auginti savo dvasinę jėgą kartu su augančia materialia šviesa.
Kartais gali išgirsti nuomones, jog žiemą, prieš kalėdas, negali būti kalbos apie jokį aktyvumą, juk gamta yra apmirusi, joje nėra jokio aktyvumo, todėl ir žmogiškas pasaulis turi būti pasyvus. Tačiau realybėje nėra tuštumos, jei sumažėja vienos rūšie aktyvumas, jis tuoj pat papildomas kitokio pobūdžio aktyvumu.
Taip ir žmonių pasaulyje – nuo senovės šiaurės pusrutulyje, artėjant žiemai, kuomet baigdavosi darbai laukuose, mažėjant saulės šviesai bei šilumai, atsirasdavo daugiau laisvo laiko. Žmonės tamsiu metų laiku daugiau būdavo uždarose patalpose, daugiau bendraudavo. Kartu verpdavo, meistraudavo, kurdavo dainas, pasakodavo pasakas, Dažniau susimąstydavo ir apie būties prasmę. Tai metas, kai gimdavo naujos idėjos, daugiau dėmesio būdavo skiriama ir dvasiniam gyvenimui.
Kita vertus, pavasarį, vasarą, kuomet saulės daug, visą dėmesį tekdavo skirti išoriniams, materialiems darbams. Apmąstymai, pokalbiai, bendravimas atsitraukdavo į antrą planą.
Dėl to, manau, laikas prieš Kalėdas bei Kalėdos – puikus metas apmąstyti nueitą kartu su šviesa ciklą. Peržiūrėti, kaip mums sekėsi realizuoti, panaudoti tą saulės šviesos ir energijos saiką, kurį gavome per metus, jai augant ligi maksimumo ir vėlaiu traukiantis ligi kalėdų.
Kuomet išorinės šviesos mažiausiai, pats metas ją pakeisti dvasine šviesa, vidiniu darbu, padaryti buvusių įvykių, savo motyvacijos, sprendimų, veiksmų peržiūrą, o ją padarius, pasiruošti sekančiam startui. Natūralu, kad darydami peržiūrą, galime jausti, jog svarbu apvalyti kai kurias savo gyvenimo sritis, gal būt, kai kurias savo žmogiškąsias dalis. Vieni jausime, jog svarbu keisti, apvalyti poelgius. Kiti, jog svarbu keisti gyvenimo būdą, kiti – jog šviesa, meilė turi ateiti į emocijas, santykius. Dar kiti gal būt, atrasime, jog laikas apvalyti mintis nuo baimių ar cinizmo, netikėjimo. Dar kitiems – atrasime, jog tai būtinas metas peržiūrėti tikslus…
Šis periodas, metas prieš kalėdas, kalėdos, kelios dienos po jų – tai tarsi jūros krantas atoslūgio metu, lyg upės dugnas, iš kurio atsitraukė vanduo, atidengdamas visa tai, kas ten nusėdo per metus. Manau, kad galime jausti kažką panašaus, susirūpindami – nejaugi esame tokie blogi arba nevykėliai? Kaip atsidengęs upės dugnas nėra blogas, taip ir tai, kas jame nusėdo. Tiesiog, jeigu susikaupę nuosėdos trukdo tekėti šviežiai gyvenimo srovei ar kelia pavojus, dugną reikia išvalyti. Ne visuomet turime jėgų ar galimybių apvalyti viską – darykime tai, ką galime. Priimkime tą faktą, jog tai toks, metas, kai į paviršių iškils gilesni, anksčiau slėpti dalykai.
Vis-gi, tai yra kitokie procesai, nei tie, kurie vyksta kiekvienos pilnaties metu, kuomet į paviršių taip pat iškyla paslėpti procesai, užspaustos emocijos. Vis-gi, lyginant su šiuo metų ciklu, pilnaties procesai yra labiau paviršiniai, nepaliečia tiek gilių ar gausių mūsų būties sluoksnių ir greičiau praeina.
Dvasinis darbas, kuris siejamas su Kalėdomis religine prasme, tai yra: atgaila, išpažintis, atjauta, dosnumas, nuolankumas, atsidavimas Aukščiausiajai valiai – visa tai puikiai dera su kosminio žiemos solsticijos ciklo esme. Lygiai taip pat ir poelgių, motyvacijos, įvykių peržiūra – labai svarbu, kad ji vyktų kartu su dvasiniu darbu.
Tačiau nereiktų galvoti, jog panaši peržiūra vyksta, tik racionaliai tą nusprendus, atsisėdus bei ėmus galvoti – ką aš dariau taip, o ką ne, kas su manimi vyko, o kas, ne kodėl, kaip? Ir taip gerai, be abejo, tačiau ši peržiūra gali natūraliai prasidėti net ir mums nesuvokiant, pavyzdžiui, nakties metu – kaip nemiga, kaip noras atsitolinti nuo triukšmo, pabūti vienatvėje, kaip noras „ nieko neveikti“. Tiesiog tokių sąlygų dažnai reikia tam, kad sustotume bei leistume dirbti gilesnėms mūsų esaties dalims, siekiančioms gilesnio, prasmingesnio buvimo. Svarbu tam netrukdyti vykti, suteikti galimybę mūsų gyvenime vykti gilesniems procesams, apsivalymui, įsiklausymui į save. Puikiai tiks visi šviesūs religiniai ritualai, malda, tačiau svarbu, kad malda netaptų tiktai prašymų sąrašu, tai yra, pasaulietiniu ego tenkinimu.
Leiskime sau pabūti tyloje, išgirsti savo sąžinę, dvasios šneką su mumis, ne tik mūsų prašymus jai…
Bus dar…
