PASIRUOŠIMAS TIBETUI
Štai patirtis, kuri gali mums padėti suprasti kai ką visiškai naujo apie sąmonę, gyvenančią visai šalia mūsų… Žmogus proto puikybėje galvoja, jog žino apie tai labai daug. Pasirodo, jog tai toli gražu ne taip…
Tai nutiko daugiau nei prieš dvidešimt metų. Tuomet gyvenau prie miško ir, nežinia kodėl, jaučiau, jog būtinai turiu kasdien treniruoti fizinį kūną, jo ištvermę. Kasdien nubėgdavau miškais apie šešis kilometrus, daug važinėjau dviračiu.
Pasivažinėjimų dviračiu metu mano mėgstama vieta, kur sustodavau pailsėti, buvo apleistas akmenų ir smėlio karjeras. Tai buvo dykynė už miško, kur paprastai nebūdavo nei vieno žmogaus. Miškuose žmonės rinkdavo grybus, uogas, tačiau čia nebūdavo nieko.
Tik vėjai ūžaudavo laisvai, netrukdomai. Todėl čia galėjau ramiai svajoti, šūkauti ir klausyti aido, garsiai kalbėti mantras, savais būdais atstatinėti energiją. Kartais leisdavau sau garsiai sušukti, klausydama, kaip aidas atliepia, atsimušdamas į aukštas karjere iškastų duobių kraštus, miško masyvą..
Aš mėgau rankioti akmenėlius, kalbėti su jais, jausti jų energijas. Man čia būdavo gera – tai buvo stipri vieta. Karjere atidengti, atkasti gilesni žemės sluoksniai, modernaus pasaulio dar neužterštos šių akmenų ir žemės energijos man padėdavo čia lengvai atstatyti jėgas. Žiūrėdama į akmenis, jų spalvas, formas, atrodydavo, nukeliaudavau toli toli ar gilyn, į mineralų ar žemės sąmonę. Tais momentais mes buvome viena. Praėjus apie dešimt metų, šis bendravimas su akmenimis, kuris kartais trukdavo valandomis, vėliau peraugo į savarankų astromineraloginės auros korekcijos metodą, į astromineralogijos mokyklą. Tačiau dabar dar nieko to nebuvo – buvo gamta, drėgnų akmenų ir smėlio, žemės, viržių kvapas, laisvė, vėjas, jaunystė…
Praėjus daugiau nei porai metų, supratau, kam reikėjo šio fizinio pasiruošimo – tai buvo dėl būsimos kelionės į Tibetą kartu su garsiu Lietuvos fotografu Paulium Normantu. Vėliau, jam pasiūlius, kartu keliavome į beveik tris mėnesius trukusią kelionę po Tibetą, jo šventas vietas bei korą aplink Kailašo kalną. Kora – tai ritualinis apėjimas aplink Kailašo kalną. Aukščiausia Dolma-La perėja šioje koroje siekia 5630 metrų virš jūros lygio. Šiame aukštyje kvėpuoti sunku dėl išretėjusios atmosferos.Turint omenyje, jog mano kelionės metu, post sovietinio skurdo laikais negalėjau sau leisti nei deguonies balionų, nei samdytų nešikų šerpų, mulų, jakų, ši kelionė šioje aukštikalnių šalyje su sunkia kuprine ant pečių, kurioje didžiąją dalį kelionės teko gaudyti pakeleivingus sunkvežimius, galėjo tapti sunkiu išbandymu, jei nebūčiau jai pasiruošusi.Tuo metu Tibete užsieniečiai dar buvo retenybė…
Paulius norėjo, kad padėčiau kelionėje jam palaikyti sveikatą bioenergetiniais metodais, kad turėtų dvasinį pagalbininką bei liudininką kelionėje. Aš Tibete turėjau savo dvasinių tikslų, užduočių, svajonių, kurias puoselėjau dar nuo paauglystės.. Tačiau tuomet aš dar nežinojau, kodėl būtent reikia šio pasiruošimo, kad jo reikia jau dabar, būtent, ilgai svajotai kelionei į Tibetą….Nors tvirtai žinojau, kad reikia, šis žinojimas kol kas buvo paremtas tik įžvalgomis, nuojauta.
SKRYDIS VARNOS KŪNE
Taigi, vieną audringą ir ypač vėjuotą dieną, atlėkusi iki karjero dviračiu, nustriuoksėjau aukštu karjero šlaitu gilyn ir atsiguliau gilios, didžiulės smėlio duobės dugne ir užsižiūrėjau į padangę. Joje, tarp tamsių, greitai plaukiančių besibaigiančios audros debesų, vėjo šuoruose, galingose oro srovėse nardė dvi didelės varnos. Buvo akivaizdu, kad jos mėgaujasi šiuo nardymu – jos kilo aukštyn ir žemyn, priartėdavo visai viena šalia kitos, rodos, susipindavo oro sūkuryje, po to vėl nerdavo į šonus, į aukštybes, išsiskirdamos ir vėl susitikdamos. Kartais jos garsiai sukvarkdavo, taip išreikšdamos varnišką skrydžio laisvės ekstazę, nerdamos aukštyn ir žemyn. Atrodo, tai buvo pora, bent jau aš taip jaučiau. Taip jau nutiko, kad jos tai darė tiesiai virš mano apačioje gulinčio kūno… Bežiūrint į jų laisvą sparnuotą šokį, manyje kilo toks stiprus noras patirti šį jų skrydį, kartu paskraidyti, jog aš, net nelabai spėjusi tai suvokti, šoviau į viršų mintimis, jausmais, astraliniu kūnu bei atsargiai susiliejau su viena iš varnų jos sparnuotame skrydyje. Pradžioje pasijutau nuostabiai – man pavyko išgyventi skrydį, lyg pati sklęsčiau varnos kūne. Aš jaučiau, kaip vėjas lengvai kelia mano kūną aukštyn, spausdamas stangria srove į viršų kūną, sparnus. Jaučiau, kaip gera nerti kartu su oro srove žemyn, sklendžiant ūžiančioje srovėje, kaip vėjas takiai apteka prispaustas letenas. Jaučiau, kaip noriai man paklūsta sparnai, uodega, kaip gera šitaip nardyti, kaip iš gerklės išskrenda šaižus kranksėjimas, lyg pergalės ir džiaugsmo šūkis, susiliejantis su vėju… Kaip gera staiga kristi žemyn, pikiruoti ir, staiga pakeistus kryptį, vėl šauti aukštyn… Buvo taip gera, stipru, lengva, tačiau neilgai…
Staiga mane kažkas pradėjo stumti lauk iš varnos kūno. Netrukus vėl buvau savo kūne, stebėdama varnas iš apačios. Jos akivaizdžiai sunerimo – nustojo ekstatiškai laigyti aukštyn žemyn, susigretino viena su kita ir ėmė garsiai dviem balsais kranksėdamos komentuoti situaciją. Ta, kurios kūnu neseniai skraidžiau, dar garsiau kranksėdama, nei anksčiau, ėmė bartis ir skųstis antrajai, o kita pritardama atliepdavo garsiu pasipuktinusiu kvarksėjimu. Netrukus jos greitai nuskrido vakarų kryptimi ir dingo už horizonto. Aš užkopiau karjero šlaitu į viršų, ilgai stovėjau išskėtusi rankas – norėjau, kad stiprus vėjas pripildytų mane laisvės ir drėgmės, švaros ir debesų, plakdamas rūbus ir plaukus lyg laisvės vėliavas.. Po lietaus viržiai, akmenys, dangus kvepėjo ypač stipriai, svaiginamai. Taip stovėjau gan ilgai ir jau susiruošiau vykti namo, kai mano dėmesį patraukė kažkas keisto toje horizonto pusėje, į kurią nuskrido supykusios varnos. Ten, ties vakariniu miško horizontu, judėjo ir didėjo kažkas tamsaus.
GREITOJO REAGAVIMO BŪRYS
Iš pradžių nesupratau, kas tai. Po to, kai įsižiūrėjau, supratau, jog tai dideliu greičiu didėja ir artėja mano kryptim didžiulis, neįsivaizduojamai didelis varnų debesis. Pradžioje niekaip negalėjau tuo patikėti: žiūrėjau ir žiūrėjau. Tai atrodė neįtikėtina – niekada nebuvau mačiusi tokio dydžio varnų būrio. Jis augo ir augo vakarų horizonte, augo ir augo, užpildydamas pusę dangaus daugybe juodų kranksinčių varnų… Jos didėjo ilgiausia virtine nuo vos įžiūrimų taškelių ligi jau visai priartėjančių paukščių… Atrodė, joms nebus galo… Protas nenorėjo tuo tikėti, tačiau tebesitęsiantis veiksmas šnabždėjo man, jog jos skrido būtent į mane…
Jos skrido ir skrido, skrido ir skrido…. Būrys, neįtikėtinu greičiu priartėjęs nuo pat horizonto, atrodė, tuoj virš manęs uždengs visą dangų, užpildydamas jį įnirtingu sparnų plakimu ir garsiu kranksėjimu. Vis-gi, šiame vyksme ir kranksėjime buvo ne tik grėsmė, bet ir keistas, nesuprantamas lyg pergalės, lyg patvirtinimo, lyg prisiminimo jausmas…
Kai visgi suvokiau, kas vyksta, mano širdis nusmuko į kulnus… Viena mano dalis išsigando, jausdama pavojų. Kita keistai džiūgavo ir buvo viena su visu tuo, kas vyko danguje. Protas šaltai ir greitai skaičiavo, stengdamasis surasti geriausią sprendimą bei suvokti, kas vyksta. Situacija ėmė įtartinai priminti į Hičkoko siaubo filmą, kuriame varnos būriais atakuoja žmones…
Aš čia buvau viena, o jų, rodos, buvo tūkstančiai… Iš kur jų tiek suskrido? Kaip jos galėjo taip greitai susirinkti į vieną vietą? Juk praėjo maždaug pusvalandis? Kaip jos taip greitai perdavė viena kitai žinią, ką reikia daryti ir kodėl? Kodėl jos taip sunerimo, kuo aš jas taip išgąsdinau, ką jos man nori pasakyti? Nejaugi jos taip aršiai reaguoja į tai, jog trumpam „ pasiskolinau“ vienos iš jų kūną? – neįtikėtinas solidarumas !..
Visa tai ilgai svarstyti nebuvo kada. Galvoje nekilo jokių kitų variantų, kaip tik tas, jog jos sureagavo į tai, kad aš drįsau „ įeiti“ į vienos iš varnų kūną, sąmonę…! Tai reiškia, jog varna, su kuria tai įvyko, tai pajuto, suvokė ir jai tai nepatiko. Akivaizdu, jog ji tai suvokė kaip „nesankcionuotą“ įsiveržimą bei tuoj pat apie tai pranešė kitai varnai. Dar keisčiau, jog joms abiems pasirodė nepakankama tiktai nutolti nuo manęs. Pasirodo, jos kiek įmanoma greičiau nuskrido sušaukti šį didžiulį būrį, kurį dabar ir mačiau užtemdžius dangų. Ko jos norėjo iš manęs? Ar jos norėjo ką nors man padaryti? Ar tik išgąsdinti? Kažką pranešti? Kaip aš turėčiau reaguoti?
Suvokiau, kad jei jos visos ar bent dalis mane užpultų, sveikos vietos neliktų…
Supratau, jog šis mano veiksmas tapo kažkuo išskirtiniu varnų kolektyvinėje sąmonėje. Kažkuo, kas jų nuomone, neturi vykti. Kažkuo, kas kolektyvinei varnų sąmonei, „Didžiosios varnos“ sąmonei atrodė pavojinga arba nesuprantama. Nuo ko jos parodė tokį ryžtą apsiginti ar išsiaiškinti kas aš tokia, ko noriu ir kodėl…
Suvokiau, jog reikia kuo greičiau su jomis susitarti… Visas dangus tapo plasnojantis ir kvarksintis, rėkiantis klaustukas… Pagalvojau: ačiū Dievui, jog sukdamos virš manęs šiuo didžiuliu, tarsi taifūnas debesiu, jos vis dar laikėsi pagarbiu atstumu…
TELEPATIJA PRAVERČIA IR SU VARNOMIS
Taigi, iškėlusi galvą, ėmiau mintimis aiškinti kolektyvinei didžiosios varnos sąmonei, jog aš nieko blogo nenoriu joms padaryti. Jog mano įėjimas į varnos kūną astraliniu zondu buvo tik neapgalvota pramoga, įkvėpta audros ir įkvepiančio varnų šokio, nieko daugiau. Vėl ir vėl kartojau, jog nenoriu joms pakenkti, kaip nors pavergti būro sąmonės. Aiškinau, jog nesiruošiu be jų leidimo ką nors panašaus vėl daryti. Atsiprašinėjau už sutrukdymą ir prašiau man atleisti bei nurimti, susitarti taikingai. Galų gale pasakiau joms, kad labai jas myliu ir tai buvo tiesa…
Ačiū Dievui, atrodo, jog man pavyko tai perduoti šią žinią, įtikinti “Didžiąją varną”, visą būrį. Nors skraidymas vis dar tebevyko tuo pačiu tempu ratais virš galvos, nors krankimas dar tebesitęsė taip pat garsiai, vis-dėl to, įtampa erdvėje akivaizdžiai ėmė slūgti. Jaučiau, jog įvyko tam tikras persilaužimas situacijoje. Jos vis-dėlto taip ir neišdrįso manęs užpulti…. Dar kurį laiką patriukšmavusios, sukdamos didžiuliais ratais, visaip kaip komentuodamos įvykį, varnos greitai ėmė skirstytis į skirtingas puses. Jos vis dar garsiai barėsi ir skrisdamos, aptarinėjo tai, kas įvyko, tačiau jau tolo nuo manęs… Praėjo gal dar dvidešimt minučių, kol paskutinės supykusios kranklės, nebesidomėdamos daugiau manimi, išsiskirstė… Tik virš miško tai vienoje, tai kitoje pusėje kurį laiką girdėjosi susikranksint: taip, taip, negerai, negerai, taip negalima, negalima, kas čia dabar, kas čia dabar, kas čia vyksta, kas čia vyksta……
KĄ GI TAI REIKŠKIA?
Aš užtrukau, virš miško ir karjero greitai leidosi vakaro sutemos… Važiuojant vakarėjančiais miško takeliais namo, mane dar tebekratė smulkus drebulys: ką gi tai reikškia? Pojūtis buvo, jog bendravau su kažkuo, apie ką anksčiau neturėjau supratimo. Tarsi būčiau bendravusi su viena didžiule sąmoninga varna, kuri pasipiktino, jog pažeidžiau jos laisvą valią, privačią teritoriją, asmeninį gyvenimą. Barė, kad drįsau taip nachališkai, neperspėjusi, nepaprašiusi leidimo, pasielgti. Grąsino, kas bus, jei taip tęsiu elgtis. Klausė, kas aš tokia ir ko noriu, kodėl būtent dabar tai darau… Rodė savo pasiruošimą kautis už savarankumą ir asmeninę astralinę erdvę, intymumą. Visą anksčiau turėtą racionalią informaciją apie varnas – kas jos yra, kaip bendrauja, ką suvokia, kaip veikia – visa tai šiuo metu manyje nušlavė šis pergalingas bendro, vieningo paukščių sąmonės bei valios pasireiškimas. Dar labiau stebino tokia žaibiška, visuotinė bendra reakcija. Tačiau dar labiau, giliai stebino ir džiugino – reagavimas į bendravimą su jomis mintimis, energijomis. Tai, jog galėjau su jomis susišnekėti. Ne, ne su jomis… Su ja, su Didžiąja Varna. Staiga suvokiau, kad aš kalbėjau su ja. Jog jei būčiau bandžiusi kalbėti su pavienėmis varnomis, nieko nebūčiau pasiekusi.
Turėjau galimybę išgyventi, kaip stipriai, greitai, net žaibiškai jos veikia, jei iškyla pavojus jų bendrai sąmonei. Kaip tampriai jos visos tarpusavyje susijusios, kaip gerai supranta viena kitą… Pagalvojau: o, kad taip žmonės, žmonija nors truputėlį panašiai, drąsiai, be jokių abejonių gintų savo kolektyvinę sąmonę nuo į ją įsiveržiančių įtakų, nuo ją tvirkinančių, nuvedančių į šoną nuo žmoniškumo energijų…
Tai padėjo man suvokti tai, kas vėliau pravertė bendraujant ir su kitais gyvūnais: jog kartais lengviu bendrauti, perduoti žinią gyvūnui, bendraujant ne su pavienio individo sąmone ar jausmais, o su kolektyvine gyvūno rūšies sąmone, Didžiąja Siela.
HERBAS: VARNAS SU AUKSO ŽIEDU SNAPE
Ko gero, yra nemažai dalykų, kurių žmonija galėtų išmokti ne tik iš varnų kolektyvinės sąmonės, bet ir iš kitų gyvūnų. Turbūt, yra dar daug to, apie ko žmonija net nenutuokia, gyvendama šalia tokios įvairios, pažįstamos ir jai vis dar nepažinios gyvybės…
Taigi… praėjus daugeliui metų, varnos, kaip ir anksčiau, yra mano mylimos pagalbininkės – duodančios ženklus, perspėjančios, perduodančios žinią. Akylai stebinčios, ką veikiu bei įgarsinančios svarbius momentus kranksėjimu už lango ar virš galvos…
Štai aš ir galvoju: ar gali ši tokia audringa varnų sąmonės reakcija būti susijusi su tuo, jog mano motinos giminės herbe viename iš herbo skyrelių ant medžio šakos tupi varna ir laiko auksinį žiedą snape? Ką reiškia ši žinia motinos kraujyje? Viename herbo skyrelyje ant dviejų kojų stovi leopardas, kitame – išskėtęs į šonus sparnus dvigalvis erelis, o trečiame – ant šakos tupi juodas varnas su auksiniu žiedu…
Kaip seniai mes bendradarbiaujame? Ko gero, tai ne tik simboliai, o kažkas žymiai daugiau? Motina man pasakojo giminės padavimą, jog prieš daug šimtų metų mano protėvis kovėsi mūšyje su riteriu. Kovoje, jau, rodos, įgijo persvarą priešininkas, mano protėvio gyvybė kabojo ant plauko. Tačiau tuomet atskrido juodas varnas ir ėmė pulti priešininką, trukdydamas jam kautis, kapodamas snapu jo galvos šarvo dangalą. Taip pergalė liko mano protėvio pusėje, o herbe atsirado varnas…
Iš kur, kodėl protėvis turėjo šią varno apsaugą? Niekad negirdėjau, kad giminėje kas užsiimtų juodąja magija. Atvirkščiai, motinos giminėje buvo daug labai pamaldžių, dievobaimingų protėvių, dalijusių turtą vargšams, bažnyčiai. Prosenelė, atsisakiusi viso turto, tapo tretininkų vienuole, išėjusi anapilin vienuolės rūbais… Vis-gi, akivaizdu, kad šis ypatingas bendravimas su gamta, gyvūnais motinos giminėje trunka jau šimtmečiais…
AVESTA : VARNAS SU AUKSO ŽIEDU SNAPE
Avestos astrologija man patvirtino tą patį, ir vėl iškeldama iš simbolių, skaičių, planetų konsteliacijų jūros varno simbolį ir susiedama jį su mano gimimo momentu šiame gyvenime. Ką turiu omenyje? Pagal senosios Avestos astrologijos sistemą mano gimimo metu Mėnulis buvo pozicijoje, arba mėnulio stotelėje, kuri vadinasi „ VARNAS“. Neįtikėtina, tačiau šis varnas ir Avestos tradicijoje snape laiko auksinį žiedą!… Mistika, sutapimas? Jis atkeliavo ir į seną giminės herbą, jame išpiešdamas Varną su aukso žiedu snape; Negi sutapimas sušaukė ir visą šį paukščių sambūrį ir leido įeiti į varnos sąmonę, kūną, kalbėti su ja mintimis?
Mane šie sutapimai, pradžioje pribloškę, vėliau atvėrė suvokimą, jog visur yra bendras didysis, didingas sumanymas, dieviškas planas, sinchroniškumas, prasmės, smelkiančios visas tvėrinijos sritis, sluoksnius.… Jog sutapimų – nėra, yra ne iki galo pažįstama realybė.
Žinoma, vakariečio sąmonė, per daug įpratinta žvelgti tamson bei prie jos prilipusi, skuba tokias patirtis, o ypač varnas, susieti tik su tamsiąja magija. Budizme, atvirkščiai, manoma, jog tai, ką matai kaip varną, gali būti palaimintojo bodisatvos Kšitigarbhos, padedančio išvesti žmones iš pragaro, manifestacija. Kšitigarbha, kaip ir kiti didieji bodisatvos ar siddhai, gali manifestuoti ir per elnią, kitą gyvūną, ne tik per varną… Budizmas, rytų išmintis, indėnų išmintis nesiima demonizuoti varnų, kaip tai daro išgąsdinta viduramžių agresijos ir žiaurumo, baugšti bei pati sau prasikaltusi vakariečio sąmonė. Budizme suvokiama, jog per varną gali reikštis, manifestuoti šiuo kūnu nušvitusi moteriška dieviška esatis – Dakini, išminties deivė, vaikštanti dangumi, jogų ir siddhų nuolatinė pagalbininkė, mokytoja, dharmos perdavėja.
MALDA LUMBINYJE KARTU SU VARNELE IR NE TIK …
Po daugelio metų, Nepalo bei Indijos žemių sandūroje, Lumbinyje, ten, kur gimė buda Šakjamunis, sėdėjome su didele žmonių grupe. Juos vedžiau per šventas Indijos ir Nepalo vietas šioje piligriminėje kelionėje. Mūsų visa grupė turėjo šviesią ir džiugią patirtį.
Po gausių nusilenkimų budos gimimo vietai, medžiui, po kuriuo jis gimė, po pagarbos atidavimo Majai, šio nušvitusio žmogaus motinai, sėdėjome, gulėjome, ištirpę palaimintoje, be galo mylinčioje budos gimimo vietos auroje ant žolės. Kuomet, susėdę į ratą, ėmėme šnekėti mantras ir dharanes, susidūrėme su keistu varnos, tupinčios šalia ant medžio šakos , elgesiu. Ji taip uoliai dalyvavo mūsų bendroje maldoje, jog tai sukėlė visos grupės juoką…
Kaip reikiant mums kartu pusbalsiu įsišnekėjus palaimintas mantras bei dharanes, varna ėmė ypač aktyviai dalyvauti mūsų maldų skaityme.
Tai nebuvo chaotiškas kranksėjimas, kitaip niekas į tai nebūtų atkreipęs dėmesio. Ji ramiai išklausydavo dharanės posmelį, ir, sulaukusi pauzės, pritūpdama tris kartus sukrankdavo patvirtindama, kaip svarbu ir teisinga tai, ką kalbame. Pradžioje tai atrodė sutapimai, tačiau vėliau išsivystė į tokį smagų bendrą dharanių šnekėjimą, su varnos komentaru – malda tarp posmų, jog visa grupė prapliupo vėl ir vėl juoktis. Vėliau suvokėme, jog juoktis čia nėra ko. Tiesiog, šį kartą, ir ne tik šį, varna uoliai dalyvavo maldų sesijoje. O gal ne tik varna… Taigi, toliau šnekėjome maldas kartu.
Panašiai šie mistiški paukščiai dalyvavo įvairiose šventose jėgos vietose įvairiose mūsų piligriminėse kelionėse, už ką joms dėkoju ir jas myliu. Akivaizdu, kad juodoji varna, bauginanti vakarietį mirtimi, kurios nėra, jo sąmonėje dar laukia išteisinimo ir gilesnio atskleidimo. Tačiau šis išteisinimas ir suvokimas gali skleistis tik besąlyginėje meilėje…
AŠ MAČIAU TAVE …
Štai dar vienas sutapimas: prieš daug metų, tuo periodu, apie kurį kalbu, draugavau su stipria šviesia ekstrasense, gyduole, aiškiarege. Kuomet jai papasakojau šią istoriją apie varnų būrį, suskridusį apsiginti nuo mano netyčinio įsiveržimo į jų sąmonę, ji man pasakė:
– Taip, žinau, aš mačiau tave ir tavo skrydį varnos kūne tame smėlio karjere dar tuomet, kai tavęs nepažinojau savo sąmonėje, įžvalgos akimi. Žinojau, kad kada nors susitiksim….
Taip ir įvyko… Ši mano ir varnų situacija buvo tokia „garsi“ astraliniame pasaulyje, jog ji „išgirdo“ mane ir varniškas pasiskraidymas tapo tarsi mano vizitine kortele, pagal kurią ji galėjo mane per atstumą išgirsti, matyti bei atpažinti…
KUOSIUKĖ
Dar anksčiau porą kartų man buvo tekę bendrauti su varnomis ir jų giminaitėmis, jas gelbėti:
Vieną, mažą sušlapusią kuosiukę kartą išgelbėjau nuo berniūkščių, kurie, ko gero, būtų ją pasismagindami nugalabiję. Tai buvo beveik prieš trisdešimt metų… Eidama gatve, pastebėjau, jog krūva berniūkščių pilsto vandenį ir mėto kuo papuolė į kažką, kas buvo už populiaraus tuo metu sovietinio, didelio raudono gazuoto vandens automato. Aš priėjau pažiūrėti, kas ten – ką jie taip džiugiai, žvygaudami terorizuoja… Tai buvo šlapia, apkvaitusi nuo vaikų rėkimo, baimės ir bado maža kuosiukė. Ji vos benusėdėjo ant šlapio vamzdžio ir šiek tiek krypavo. Kai vaikiščiai pilsteldavo ant jos vandenį iš stiklinės, arba mesteldavo akmenuką, ji graudžiai juokingai plesteldavo mažais, dar kiek plikais sparniukais. Neaišku, kaip ji čia pakliuvo, kokia bėda jai nutiko. Ko gero, iškrito iš medžio, slėpėsi nuo žmonių ir kaitrios saulės, čia bandė atsigerti. Gal sucypė, šaukdamasi mamos pagalbos ir taip pritraukė vaikų dėmesį. Aprėkusi, atskaičiusi vaikiščiams moralą apie kiekvienos gyvybės šventumą ir meilės svarbą, išvaikiau juos ir, užlindusi už gazuoto vandens automato, pasiėmiau kuosiukę į rankas. Ji drebėjo. Įsikišau į kišenę ir parsinešiau namo. Neturėjau supratimo, ką su ja darysiu. Tuo metu dirbau, tekdavo beveik visai dienai išeiti į darbą, kuosiukės nelabai kam buvo prižiūrėti.
LIZDAS SKRYBĖLĖJE
Nepamenu, kuo ją maitinau – turbūt, viskuo, kuo galėjau, tačiau po truputį ji atsigavo, gyvendama mano kambaryje.Gražiai apaugo plunksnom, sustiprėjo sparnai, paaugo. Ji pralinksmėjo ir ėmė su manimi kalbėti, reikalauti bendravimo, tačiau vis dar nemokėjo skristi. Suvokiau, kad dabar mano užduotis – išmokyti ją skraidyti ir išleisti į didįjį pasaulį. Kad mano būstas jai labiau primintų namus, suorganizavau kuosiukei lizdą: įkaliau sienoje kablį ir ant jo pakabinau seną skrybėlę, į ją pridėjau sausos žolės, medžiagos skiautelių, kad primintų lizdą medyje. Lizdas po geros apžiūros bei revizijos kuosiukei tiko, ji pamėgo jame miegoti, tupėti ir kiek iš viršaus žiūrėti, ką darau. Iš lizdo ji vis dar išvirsdavo netinkamai, negrabiai, visai kaip ne paukštis ir sekiojo mane, vaikščiodama ir straksėdama mažomis kojelėmis.
Aš ją po truputį mokiau skristi nuo rankos, nuo mano galvos, mes smagiai gyvenome. Kuosiukė išmoko išreikšti savo meilę man, valydama mano, kaip jai atrodė, plunksneles – snapu valydavo, šukuodavo mano plaukus, atsitūpusi šalia ant pagalvės, tyliai pakvarkdama… Ypatingoji meilės išraiška buvo, kai ji imdavosi šukuoti mano blakstienas.. Turėjau kantriai būti užsimerkus, leisdama, kad visos mano blakstienos būtų tvarkingai iššukuotos. Kuosiukė niekad, net menkiausiu judesiu, niekaip nesužeidė man akių, buvo labai atsargi… Tačiau ėmė ryškėti problema – kuosiukė vis labiau pasiilgdavo manęs ir liūdėdavo, kai išeidavau į darbą…. Netrukus ji ėmė kelti baisų triukšmą, kai matydavo, kad ruošiuosi išeiti. Netrukus ji panašiai reaguodavo, ir man grįžus namo: gaudavau barti jos aštriu kvarksėjimu dėl to, kad taip ilgam ją palikau. Kad taip žiauriai,taip ilgai, taip neatsakingai palikau ją vieną, kad nemyliu ir neprižiūriu… „Kaip tu taip galėjai, rodos, kranksėjo ji, kaip tu galėjai…. bloga, bloga…“
Tuomet aš ją pradėdavau kalbinti, atsiprašinėti, įtikinėti, kad myliu… Mes gan ilgai pasiginčydavome, kiekviena įrodinėdama savo, kol kvarksėjimas pagaliau nurimdavo ir ji leisdavosi glostyti jos plunksnas…. Vis-gi, kuomet vakare, atsigulus į lovą, kaip įprasta, laukdavau, kad ji atsitūps šalia mano galvos mano plaukų – plunksnelių valyti, šį kartą ji atsitūpė šalia, tačiau nusigręžusi, atsukusi uodegą… Tik po ilgų kalbinimų ji atleido man ir ėmėsi vakarinio plunksnų ir blakstienų šukavimo…
Juokinga, tačiau šie ilgi barniai prieš išeinant į darbą ir grįžus užgaudavo mano širdį…
Supratau, kad taip ilgai trukti negalės, kitaip mano paukštelė išaugs kompleksuota ar susirgs depresija, neturėdama su kuo bendrauti… Turėjau kažką sugalvoti. Ji vis dar nemokėjo skraidyti, o dirbti reikėjo. Taigi, sugalvojau, jog pasiimsiu ją į darbą. Tuomet gyvenau nedideliame mieste, dirbau eksperimentinėje teatro pantomimos grupėje. Visi mano kolegos buvo jauni, draugiški, įdomūs, nešabloniškai mąstantys žmonės, entuziastai, taigi dėl kuosos buvimo šalia, maniau sau, neprieštaraus, o gal net džiaugsis… Automobilio tuo metu neturėjau, tais laikais tai buvo retenybė, didelė prabanga, todėl turėjau važiuoti autobusu. Pradžioje savo kuosą bandžiau vežti, paslėpusi ją užantyje. Tačiau jai ten, tamsoje, nepatikdavo – jai reikėjo šviesos, oro, ir ji norėjo matyti, kas vyksta aplink. Todėl kiek bebandydavau išlaikyti ją paslėptą rūbuose, ji vis kišdavo galvą lauk, bandydama dairytis, kas vyksta, kol galų gale išlįsdavo visų keliaujančių autobusu nuostabai. Galų gale pasidaviau… Kuosiukė ramiausiai važiuodavo autobusu, tupėdama ant mano rankos ir kraipydama galvą pirmyn ir atgal, žiūrinėdama, kaip lekia vaizdai pro autobuso langus… Į žmonių reakciją mes abi stengėmės nežiūrėti, nekreipti dėmesio. Miestelyje žmonės į mus ir taip žiūrėjo kaip į keistuolius, taigi, kažko sugadinti nebebuvo kaip. Taigi, į teatrą atkeliaudavau, kuosą nešdama ant rankos…
Visgi, tai netruko ilgai – kuosiukė augo, stiprėjo. Artėjo metas, kai ji galutinai išmoks skraidyti ir paliks mane, suradusi savo seses ir brolius, paukščius.. Tai ir įvyko vieną dieną, kai išsiruošiau į kelionę sostinėn, kur gyvenau anksčiau. Nežinia, kuo visa tai būtų baigęsi, tačiau buvo taip, kaip buvo… Su draugu iškeliavome į sostinę autostopu. Ant mano rankos iškilmingai tupėjo viską apžiūrinėjanti aplink mano kuosiukė. Mes sustabdėme didžiulį sunkvežimį. Nors vairuotojas kiek nustebo, pamatęs, kad kartu su mumis važiuos kuosa, tačiau nesupyko, priėmė – kelionė tapo visai smagi. Iškart turėjome IR apie ką kalbėti. Tais laikais autostopu buvau išmalusi nemažą Sovietų Sąjungos dalį…
Mano kuosiukės dėmesį pritraukė vairuotojo sukaliojamas didelis vairas. Rodos, ji norėjo suprasti – kas čia yra ir ką šis žmogus daro: kodėl jis sukalioja tą daiktą? Kadangi aš niekaip nepančiojau ir neraišiojau kuosiukės, netrukus ji persikėlė ant didžiojo vairo vidurio. Jai patiko tupėti ant jo, jam visaip sukaliojantis. Vairuotojas tik šypsojo į ūsą, nevarydamas jos šalin…
Pagaliau mes sustojome trumpam poilsiui, išlipome į lauką pailsėti šalia kelio po dideliais medžiais.
Taip nutiko, jog tuose medžiuose buvo didžiulis, matyt, kuosos giminaičių būrys, kuris šaižiai klegėjo. Mano kuosiukė labai sunerimo. Po kelių nesėkmingų bandymų ji jau užskridusi tupėjo medžio šakose ir garsiai šaukė savo giminaičius. Tačiau jie, rodos, neskubėjo jai atliepti ar pripažinti sava. Po kiek laiko medis ištuštėjo, o mano kuosa liko medyje viena. Ji ėmė gailiai kvarkti ir skųstis. Po kiek laiko supratau, jog ji bijo ir šaukia pagalbos. Nors kvietėme ją, tačiau ji bijojo skristi žemyn, buvo užskridusi per aukštai, kur anksčiau nebuvo buvusi. Ji vis šaukė ir šaukė. Vairuotojas, šyptelėjęs, nuvažiavo, o mes likome spręsti kuosos gyvenimo… Teko lipti į medį ir iškelti kuosą, gelbėti ją nuo jos pačios… Atsidūrusi vėl ant mano rankos, kuosiukė, rodės, kiek aprimo. Mes ėmėme stabdyti pakeleivingas mašinas… Tačiau, pasirodo, ne. Kai po kiek laiko jos giminaičių būrys pasirodė aukštai danguje, ji atsispyrė man nuo rankos, pasišokėjo, dar užšoko man ant galvos ir jau nuo jos atsispyrė labai stipriai, nusklęsdama paskui tolstantį sparnuotą jos sesių ir brolių būrį… Aš pamojavau jai. Sėkmės, brangioji kuosele, te priims tave tavo broliai ir sesės, te surasi tu savo laimę… Tolesnę kelionę tęsiau jau be savo augintinės.. Širdyje buvo ilgu ir sunku – spėjau ją pamilti, prisirišti… Vis-gi gerai, kad ji išmoko skraidyti – te keliaus toliau jau savo, paukštiškais dangaus keliais…
Bus daugiau…
N.G.Wolmer
