„Nušvitimas yra didžiausias Ego nusivylimas…” (Čogjam Trungpa)
Manau – daugiau. Daugiau nei tai…
Ego nereikia atsisakyti – tai tiesiog neįmanoma. Ego reikia civilizuoti, pakylėti ligi dvasios, ligi Dieviškumo, nušvitimo, susiliejimo su Neįvardijamuoju.
Ego yra neatsiejama individualios sąmonės dalis, jis ją lydi ligi visiško nušvitimo, kai pats Ego ištirpsta ir tampa nebeatskiriamas nuo Dieviškumo, begalybės, tobulumo.
Siekdamas šio tikslo, tiek Ego, tiek žmogus, tiek Siela visada turės ką veikti.
O tikslą pasiekus dings skirtumas tarp Vieno ir Visko, tarp Ego buvimo ir nebuvimo, tarp kovos ir pergalės, kliūčių ir pasiekimų…
Atėjimas į nušvitimą – tai ne Ego atsisakymas ar jo dingimas, tai Ego pasikylėjimas, ištirpimas beribėje Dieviškoje būtyje, susiliejimas su ja.
Todėl “nušvitime didžiausias Ego nusivylimas susilieja su pergale ir tampa palaima, o vėliau keliauja dar aukščiau – į nebeskirstymo vaiskumą ir ramybę…”
