Apie draugystę ir bendražygius
Kviečiu prisiminti draugystės dvasią, bendraminčių, bendražygių dvasią. Priminti sau, kad mes esame ne tik kiekvienas sau atskirai po vieną, bet taip pat ir visi kartu – kolektyvas, komanda, dvasinė gentis. Mes kartu. Suradome vienas kitą, kad padėtume vienas kitam. Jei neturėtumėte nei vieno bendraminčio, bendražygio, turbūt ieškotume, ar ne? Galvotume: “Kaip norėčiau jų turėti, kaip norėčiau juos sutikti, surasti, kaip būtų nuostabu… Nejausčiau tokios vienatvės, izoliacijos dvasiniuose poreikiuose, pasaulėžiūroje. Turėčiau savo gyvenime tuos, kurie gali mane suprasti, su kuriais galiu pasitarti apie dvasines praktikas, gauti atsakymą…”
Bendraukite kaip sielos – ne tik kaip asmenybės
Tačiau, jei norime, kad bendražygiai iš tiesų suteiktų mums tai, ką gali duoti geriausio, leiskite jiems bendrauti su jumis kaip su artima siela – ne tik kaip su mirtinga asmenybe. Jūs turite panorėti, kad tai vyktų. To beveik niekur nėra – kolektyvo, kur bendraminčiai nuolat suvoktų, prisimintų, jog bendrauja ir sielos, ne tik asmenybės. Kur stiebtųsi bendrauti siela su siela… Tai jūsų pačių darbas – panorėti, išdrįsti, patikėti tuo, ta skraja svajone, kad esate verti turėti erdvę bendražygių, kur bendrauja siela su siela, Amžina Esmė su Amžina Esme. Žodžiais sunku tai nusakyti, bet tokiame bendravime vyksta stebuklai, spontaniški atsivėrimai, įžvalgos…
Pasvajokime apie tokią draugų, bendražygių erdvę! Ateikime pas bendražygius ne tiktai kaip pas bendražygius-asmenybes, bet ir kaip pas bendražygius-sielas, kur šalia tos regimos fizinio kūno dalies yra didžiulė paslėpta lyg ledkalnis, neregima informacija, didžiulės neregimos galios… Nežinomos jūsų asmenybei, tačiau žinomos jūsų sielai. Jei iš tiesų panorėtume, pasistengtume, mes imtume jausti, nujausti, prisiminti, ką iš esmės mums reiškia vieno ar kito bendražygio siela, ką jau esame kartu patyrę, ką esame pasižadėję kartu atlikti…
Panorėkime apsikeisti tuo. Juk tam turi būti kažkoks pareikalavimas, užklausa, poreikis. Yra poreikis – tik tuomet iš paskos ateina ir realizacija. Tad norėkite turėti mistiškus, įkvėptus bendražygius, kurie sąmoningai bendrauja siela su siela, ne tik protas su protu, ne tik širdis – į širdį. Pasvajokite, panorėkite juos turėti, tik tuomet taip galės ir būti.
Taip, mums tenka spręsti kažkokius kasdienius rūpestėlius – buitinius ar dar kitokius. Bet tai neturėtų uždengti esmės – neturėtų būti tiktai tai. Panorėkite turėti įkvėptą, pakylėjančią erdvę, bendraudami su bendražygiais, leiskite, kad jus vestų Dvasia. Juolab, jog mūsų kelyje esate apmokyti kvėpavimo, energetinių bei dvasinių technikų, kurios padeda suformuoti sąmoningą ryšį su siela, net su savo Aukščiausiąja dvasine esatimi. Esate apmokyti bei dauguma mokate pakylėti savo sąmonę į sąmoningą ryšį, bendravimą su savo siela, su Dvasiniais jūsų sielos Mokytojais. Taigi išmokote to kiekvienas sau – individuliai bendrauti su savo siela, su dvasios pasauliu, su savo Aukščiausiaja esatimi. Tačiau laikas išeiti iš asmenybės atskirtumo ir šioje srityje tapti sąmoningai bendraujančiam su kitomis sielomis ir sielų lygyje. Aš kviečiu šiam sąmoningam pokyčiui, šiam požiūrio, bendravimo pokyčiui. Juolab, kad sielų pasaulyje, prieš įsikūnijimą, taip trokštame, taip ilgimės, jog įsikūniję nesijaustume vieniši ne tiktai kaip asmenybės, bet ir kaip sielos. Tam reikia sąmoningo žvilgsnio, požiūrio, jog šalia manęs – ne tik regima bendraminčio, bendražygio asmenybė, bet ir artima siela, pasirinkusi bendrą dvasinį kelią, bendras dvasinio tobulėjimo praktikas, bendrus Dvasinius Mokytojus.
Vidinis darbas
Yra įvairūs vidiniai darbai, kuriuos mes atliekame arba neatliekame. Norint viską lengva nutąsyti, suprastinti. Galima nutąsyti Kristų, Budą, Motiną Teresę… Kažkas daro šitą darbą – desakralizuodamas tai, kas yra šventa, sakralu, stipru. Kažkas daro kitokį darbą – sakralizuodamas kasdienybę, asmenybes, santykius.
Mes galime ir mūsų santykius nutąsyti, nuvulgarinti, nupaprastinti – išimti, ištrinti, eliminuoti iš santykių svajonę, stebuklą, širdingumą. Bet mes galime daryti priešingą darbą, sakralizuodami mūsų bendrą buvimą. Prisimindami, kad tam bendrabūvio sakralizavimui yra priežastys – tai mūsų siela ir dvasia mumyse. Bet turi būti poreikis ne tiktai asmenybės, gilus sutikimas: tegul mūsų bendravimas bus gilesnis. Turi būti sutikimas mažiausiai sielų lygyje, taip pat dvasios lygyje, kad tai gali vykti, kad tai reikalinga.
Jūs turėtumėte patys nesuplokštinti, nesuprimityvinti savo bendražygių. Tai yra daryti tą sakralizavimo procesą, nuolat prisiminti tai. Kai ateinate susitikti, kai įeinate pro duris į bendrą dvasinio tobulėjimo erdvę, įeikite kaip Amžina Esmė… Įeikite kaip Persikūnijanti Esmė! Kaip ta sakrali gyvatė, kuri vis nusineria odą! Kaip gyvatė nusineria savo odą, taip siela nusineria įsikūnijimą kaip rūbą ir vėl užsiaugina. Ir vėl… Įeikite pakylėję savo sąmonę, pakylėję savo širdį, jausmus arčiau sielos, dvasios pasaulio. Įeikite, pakylėję savo jutimus, savo klausą. Įeikite, pakylėję, sakralizavę savo žvilgsnį į bendražygį, į dvasinį kelią, į tai, ką kartu atrandame, patiriame.
Stipriausi yra sielos saitai
Ko gero, vis dėlto stipriausieji žmogiškieji saitai yra susiję su siela, su jos poreikiais. Nes dvasiai mumyse visaip gerai – visur, visaip, visada, visuomet gerai. O sielai yra kitaip. Taigi yra svarbu suvokti, kad tai, kas mus iš esmės sieja, yra ne asmenybės dalykai – šie yra jau kaip kristalai, iškrintantys, besikristalizuojantys iš sielos poreikių. O tai, kas iš esmės sieja, tas esminis ryšys, yra ryšys tarp sielų, kurios sau išsikėlė kažkokius bendrus uždavinius: kažką suvokti, kažko neprarasti, nepamesti takelio į dvasinę šviesą, žmogiškumą, nedegraduoti ydose, padėti viena kitai evoliucionuoti, sustiprėti sunkumuose. Tie bendri uždaviniai yra pagalba, siena, į kurią galima atsiremti, kada pavargai, pasidalyti rūpesčiais, baimėmis. Jūs turėtumėte būti tie, kurie vieni kitiems padeda sunkią minutę – psichologiškai, emociškai sunkią. Tie, kurie padeda surasti savo vidinę jėgą.
Vidinė jėga – kas tai?
O kas gi yra ši dvasinė jėga? Ją įvardinti galime per dorybių suvokimą – per jas mes galime ją aptikti, per jas mes galime geriau atpažinti dvasios jėgą žmoguje. Per dorybes mes net galime įvardinti, kuo ši dvasinė jėga yra unikali, kiek ji stipri, kiek ji plati, universali ar ribota konkrečiame žmoguje. Be dorybių sąvokos mums būtų sunku, net neįmanoma to padaryti. Ką turiu omenyje?
Dažniausiai žmonės dvasios jėgą suvokia kaip tvirtybę, kaip valią pasipriešinti sunkumams, valią nugalėti, valią pasiekti užsibrėžtus tikslus. Tai pirmiausiai iškyla sąmonėje, kai paminima dvasios jėga. Taip, dvasios jėga taip reiškiasi. Tačiau dvasios jėgos pasireiškimai gali būti ir kitokie, besireiškiantys per savybes, kuriose mes tos dvasios jėgos neatpažintume, nes ji ne vyriška, o minkšta, veikianti labiau ne siekiant tikslų materijoje, o siekiant kitų – dvasinių ar humanistinių – tikslų. Tai dvasios jėga, besireiškianti per atjautą, taurumą, garbę, besąlyginę meilę, pasiaukojimą, pagarbą, sąmoningumą, tikėjimą, geranoriškumą, taikumą, nuoširdumą, tikrumą, darbštumą, atsakomybę, ištikimybę, draugiškumą, laisvę ir kitas dorybes. Juk retai tesusiejame dvasios jėgą su šiais pasireiškimais.
Visa tai yra dorybės. Dorybės, kuriose reiškiasi dvasios jėga. Dorybės, kurios paprastai mažiau siejamos su dvasios jėga, nes ne tokios aktyvios, ne tokios vyriškos. Tačiau visa tai yra mūsų dvasios jėga, įgyjanti naujas kokybes, pereidama per žmogiškų bei sielos uždavinių prizmę bei įgydama naują dieviškumo išraišką žmoguje. Ši dorybių įvairovė, gausa atspindi skirtingus dvasios jėgos aspektus, pasireiškiančius per žmogiškosios būties bei veiklos įvairovę.
Be dvasios jėgos išugdyti šių dorybių neįmanoma. Būtent dvasios jėga padeda mums reikštis dorybingai net ten, kur šis dorybingumas bus aplinkinių mažai suvokiamas ar mažai vertinamas arba įvertinamas visai ne kaip dvasios jėga, o kaip silpnumas. Juk neretai taip būna, kuomet ugdome, pavyzdžiui, besąlyginę meilę. Ją mažai kas supranta, dar mažiau kas ją atpažįsta arba sąmoningai ugdo. Tačiau kuomet tai darome, aplinkiniai neretai galvoja, jog esame silpni, nuolaidžiaujantys kitiems, neturintys savigarbos ar net kvaili. Kad pajėgtume tęsti besąlyginę meilę, mums prireikia didelės dvasios jėgos. Panašiai ir kitas „ minkštos“, subtilias dorybes, kuriose dvasios jėga yra sunkiai atpažįstama, mažiau regima. Visgi visos šios dorybės yra dieviškumo, dvasios jėgos pasireiškimai skirtingais aspektais.
Kai išbandymo metu mes vienas kitam primename jėgą ir šviesą, kurią turime savyje, mes tai darome, atgręždami žmogaus sąmonę į jo paties dorybes. Juk kartais mes patys nusisukame nuo savo šviesos ir jėgos, jos nebesuvokiame… Vietoj tikėjimo, kantrybės, meilės ar atkaklumo pasirenkame įtūžį, nusivylimą, cinizmą, neapykantą ar kitokią silpnybę, tai yra tamsą savyje.
Bendražygių pagalba yra ne tik tai, kad paskolintų pinigų, kai bėda, kad padarytų kokį darbą, kurio patys negalime padaryti, kad nuvažiuotų, nueitų kažkur, paskambintų, parašytų, atlieptų… Taip, ir tai taip pat, būtinai. Bet ši pagalba yra dar ir pagalba padėti draugui sustiprėti: padėti, atgręžiant jį į jo paties jėgą, kurią jis savyje turi, sustiprinant jo šviesą, jėgą, jo dorybes, jam pačiam primenant jo dorybes. Tai atrodo paprasta, bet dažnai mes tai užmirštame. Tai labai svarbi ir veiksminga pagalba žmogui – priminti, atgręžti jį į jo paties šviesą, į jo paties dvasios galybę. Tai yra labai daug. Kada žmogus nepasitiki savimi, kada jame nugali abejonės – padėti tokiu būdu.
Kartais, kad mes galėtume žmogų atgręžti į jo dvasinę jėgą, mums reikalinga didžiulė meilė ir valia. Valia, noras atgręžti žmogų į jo šviesą ir jo jėgą. O tai ir yra jo sielos išugdytos dorybės. Kada mes tai darome, jeigu mes tai padarome, tam reikalingi ne tiktai žodžiai – tam reikalinga tam tikra valia, meilė, energija. Mes turime sueikvoti tam tikrą energiją. Mes turime pasitelkti savo valią, nes tai ne visada yra lengva: atgręžti nuo tamsos, nuo griuvimo, nuo silpnybių, nuo nepasitikėjimo – tai yra nuo ydų, nuo degradacijos svertų – į žmogaus jėgą ir šviesą. Mes turime tai padėti padaryti vienas kitam.
Ir todėl yra svarbu aiškiai žinoti savo jėgą, ją mokėti įvardyti. Kažkam tai yra Džiugumas, kažkam – Tikėjimas, kažkam – Tvirtybė, kažkam – Besąlyginė meilė… Atsigręžk pats į savo esminę jėgą, į savo esmines dorybes, kurios yra tavo atspara. Tai kaip kraitis jaunamartei: ji gali labai nepasitikėti savimi, nes užmiršo, kad turi didžiulį kraitį. Taip ir siela – jinai yra nuveikusi didžiulį darbą. Ir jeigu asmenybė nesuvokia, kokį didžiulį darbą nudirbo siela, iš gyvenimo į gyvenimą labai brangia kaina ugdydama dorybes, jinai yra kaip ta jaunamartė, kuri nežino, kokį didžiulį kraitį turi.
Nijolė Gabija Wolmer
„Trijų Brangenybių“ klubo susitikimas, 2016
