Apie pokyčius dvasinio mokymosi procese ir ne tik… I d

Be visų kitų vertybių, dvasinis mokymas turi vesti žmogų į kitimo procesą, kitaip jame nebus vadavimosi iš ego gniaužtų, nebus ir dvasinio tobulėjimo. Manau, tai logiška, net akivaizdu. Tačiau daugelyje mūsų glūdi nesuvokta, praeities karmos sąlygota pokyčių baimė. Todėl šis faktas dažniausiai nustumiamas į pasąmonės gelmes – suvokimas apie tai, jog jei pradedame mokytis ir tobulėti, tai pokyčiai būtinai bus, jie neišvengiami.
Ego įprotis, jog visa, kas gera, turi būti malonu, saugu, formuoja mažai suvoktus pasąmoninius lūkesčius: “ aš surasiu tikrą dvasinį Mokytoją, gausiu dvasinį mokymą, ir jis bus šviesus, galingas, man bus taip gera – jis bus lyg stebuklas, lyg daina. Viskas bus gerai, aš liksiu toks, koks esu, tik patirsiu dar neišgyventą palaimą, įkvėpimą, tapsiu sėkmingas ir stiprus, įgysiu naujų galių.
Taip, iš tiesų, bus ir palaima, ir įkvėpimas, ir jėga, tačiau ne iš karto ir tik tuomet, jei mokymo procesas bus sėkmingas.
Deja, mokymasis ir su juo susiję kitimai, net jei jie veda į gerąją pusę, ne visuomet ir ne iš karto malonūs. Kartais jie, atvirkščiai, skausmingi, nors reikalingi. O kartais tai geri pokyčiai, bet karmos sąlygota pasąmonė bijo ir jų, jais netiki.
Svarbu suvokti, jog jei mokaisi, jei mokymas vaduoja, tobulina, tai tobulina ne tik teorinėmis žiniomis, kurias pasiskaitęs ar pasiklausęs, gali likti toks, koks buvai. Visų pirma tobulėjimas vyksta naujais reikalavimais sau, siekiu įgyti naują kokybę bei įsitvirtinti joje. Mokytis – reiškia siekti naujos kokybės, būti pozityviuose pokyčiuose.

Svarbu įsisąmoninti tai – pradėdami mokytis, mes einame į pokyčius, ir tai yra gerai, tai normalu.

Mokymosi procesą sąlyginai galime sulyginti su lipimu pakopomis – pradžioje teorijos, praktikos, suvokimų dėka turime pakylėti save viena pakopa Dieviškumo, tobulumo link. Tai yra aktyvių pokyčių metas. Vėliau turime užsitvirtinti šiame naujame pasiektame lygyje. Tai ramesnis stabilizavimosi metas. Tik tuomet galime siekti naujų aukštumų, pasiekimų. Kai tik įsitvirtiname naujose žiniose bei kokybėje, dvasia bei siela mumyse ima nuobodžiauti, reikalaudama kažko daugiau, neleisdama tinginiauti… Tuomet vėl einame į naują patirtį, siekiame naujos, aukštesnės kokybės – dar viena pakopa…

Pokyčiai mokymosi procese yra normalu dar ir todėl, kad pasaulis nuolat, visą laiką, kinta – nėra įmanoma jo sustabdyti. Ir jeigu mes nesikeičiame, nededame sąmoningų pastangų keistis, jis keičia mus.

Jei pasaulio tėkmė stipresnė, nei mūsų valia, tuomet pasaulis pasirenka, kaip, kur link jis mus pakeis. Gerai, jeigu pakliuvome į vaduojančią tėkmę, vaduojančių pokyčių tėkmę, bet gali būti ir kitaip. Todėl iš tiestų svarbu suvokti: “mes turime teisę keistis”. Mes turime teisę keistis taip, kaip norime, kaip manome esant sąmoningu, reikalingu, jei tik tai nekenkia pasauliui.
Iš mūsų tą teisę keistis neretai bando atimti artimieji. Be abejo, jie tai daro to nesuvokę – juk jie susidarė kažkokį vaizdą apie mus. Dažniausiai šis vaizdas yra statiškas. Motinai ar tėvui dukros, sūnaus vaizdinys sustoja kažkurioje jų brendimo stadijoje. Vyro ar žmonos vaizdinys taip pat dažnai sustingsta ties kažkokiu etapu, kuriame buvo daugiausiai bendraujama arba suvienodėjus kasdienybei, įpročiams.

Sunku priimti dinamišką, besikeičiantį artimojo vaizdą, nes jis yra nepažinus, o be to, reikalauja daug dėmesio bei jėgų stengiantis suprasti.
Artimasis, nors nemąsto tokiu būdu, tačiau neretai jaučia baimę: „Aš nežinau, kur link tu keitiesi, man dėl to nesaugu. Nežinau, ar sugebėsiu priimti, mylėti tave pasikeitusį. Nežinau, ar man bus gerai su tavimi pasikeitusiu“. Atrodo lengviau, saugiau mylėti fiksuotą, gerai pažįstamą artimojo vaizdinį: “Žinau, kad tu esi toks, ir baigta“.
Nepaisant to, jog mums norisi pateisinti mūsų artimųjų vaizdinius apie mus (net tuomet, jeigu jie mums jau per maži ar nebereikalingi), mes vis tiek turime teisę keistis. Labai dažnai tai pasąmoniniai dalykai, pasąmoninės problemos, apie kurias net nekalbama.

Tokiu atveju, kai nerimą kelia tiesiog artimojo dvasinis kelias ir pokyčiai, susiję su juo, beveik niekada nebus tiesiai įvardijama tai, jog gąsdina tiesiog pokyčiai, nepažinumas. Tam reiktų pripažinti, jog bijome artimojo tobulėjimo, nes jo nesuprantame. Ego šnabžda, jog tuomet lyg esame kažkokie menkesni, nesusivokę? Ambicijoms sunku tą priimti…
Paprastai tokiais atvejais kaltinamas dvasinis kelias, arba tai, kad jam skiriama per daug dėmesio, arba teigiama, kad artimasis neturi teisės pats spręsti, kam skiria savo laiką ir dėmesį, nes apleido šeimą ir pan.. Taip įvyksta problemos sukeitimas, tikrosios priežasties paslėpimas, kad nereikėtų eikvoti tiek daug jėgų, kiek iš tiesų reikia, norint suvokti, kas vyksta.

Gal atrodo keista, kodėl apie tai kalbu, tačiau daug kartų mačiau, kaip namo mokinių, grįžusių namo po sėkmingų, ypač stipriai transformuojančių praktikų seminare, nepažindavo net jų mylimi augintiniai – katės, šunys….
Tai atrodydavo taip, jog jie nustėrę iš tolo žiūrėdavo, kaip į nepažįstamą žmogų į sugrįžusį šeimininką – kas čia atėjo?… Ir tik vėliau, po kelių minučių, atpažinę, jog tai tas pats žmogus, džiaugsmingai puldavo sveikinti. Po to santykiai su naminiais augintiniais tapdavo net stipresni, artimesni, tačiau pirmasis įspūdis, kuomet žmogus grįždavo įėjęs į galingą transformuojantį procesą, priblokšdavo net juos.
Kodėl? Todėl, jog stiprių dvasinių praktikų metu, kuomet užmezgamas aktyvus ryšys su sielos bei dvasios pasauliu, labai išsiplečia aura, suintensyvėja jos švytėjimas, pakyla vibracinis auros dažnis, o sąmonės dėmesio centras pasikylėja arčiau sielos pasaulio. Tai yra, astralinio pasaulio lygyje iš tiesų grįžta daug kuo pakitęs žmogus. Juk energijų pokytis pirmiausia atsispindi energijų kūne – auroje.
Manau gyvūnai jei ne mato aurą, tai bent jau puikiai ją jaučia. Jaučia jos ribas, intensyvumą. Esu įsitikinusi tuo daug kartų…
Dažnai panaši reakcija būdavo ir artimųjų, nors jie nesuprasdavo, kodėl. Užpuldavo klausimais – ką tu darei, kur tu buvai, kas tau nutiko, tu atrodai kažkoks ne toks, pasikeitęs, man neramu, aš nepažįstu tavęs…Juk viskas būtų “gerai”, jei artimasis grįžtų toks pat, koks išėjo. Na, gal truputį pakilesnės nuotaikos, labiau mylintis ir tiek, tačiau ne giluminiai, iš esmės pakitęs… O toks pojūtis yra r pačiam praktikuojančiam, jei jis atstato sutrūkinėjusį ryšį su savo Siela, Dvasia, Dvasiniai jo Sielos mokytojais.
Vėliau, jei praktikuojančiam užtenka išminties, kuklumo bei kantrybės papasakoti, nuoširdžiai pasidalinti savo pojūčiais, pokyčiais, ateina supratimas, palaikymas. O atsinešta nauja energija gali “pamaitinti” ne tik patį praktikuojantį, bet ir jo šeimą… Paprastai taip ir nutinka, juk su šeima energijų plotmėje mes esame lyg susisiekiantys indai…

Tačiau jei praktikuojantis nepasitiki savimi, savo pokyčiais, mokymu bei mokytoju, tuomet jį gali užvaldyti jo artimųjų būgštavimai. Tokiu atveju į mokymo procesus, į pokyčius savyje jis ima žiūrėti akimis tų, kurie mokymuose nebuvo, nieko apie juos nežino, yra vedami baimės. O kadangi energijos jo auroje daugiau, nei anksčiau, tai ir jo baimės įgaus daugiau jėgos, nei visuomet.
Be abejo, tuomet galu kilti sumaištis, nerimas…
Logiška išvada: jei eini mokytis ar mokaisi, pasitikėk tiek mokymu, tiek mokytoju, tiek savimi, kitaip gali sukurti sau ir kitiems problemų. Prieš eidamas į dvasinius mokymus, įsiklausyk ne tik į savo proto, logikos balsą, bet ir į širdies pojūčius. Į tai, ar ji pritaria tam, ką darai, ar skatina tave ar, atvirkščiai, prilaiko nuo veiksmų…
Kad nebūtų visų šių baimių mūsų artimuosiuose, mes kartais tiek stengiamės pateisinti vaizdinį, kokiais mus mato kiti, jog bijome prisipažinti, kad mums jau būtini pokyčiai, jog jie jau vyksta, jog jau nebetelpame per mažuose gyvenimo rėmuose. Bijome, jog nežinosime, kaip paaiškinti, kas vyksta. Tačiau aiškinant, kas vyksta, svarbu ne tik išmintingi žodžiai, bet ir kantri, nuoširdi, mylinti širdis, nenorinti likti vieniša, atskirta pokyčiuose. Juk kai aiškiname, apie tai, kas su mumis vyksta, parodo ne tik žodžiai, bet ir tai, ką jaučiame, kaip jaučiamės, ką šneka mūsų akys… Šneka ir tai, ar atsinešėme meilę, dorą..
Kartais į pokyčius mumyse artimieji atliepia skausmingomis, karmiškai sąlygotomis, nesąmoningomis reakcijomis: „Žmogus keičiasi – vadinasi, su juo būtinai bus kažkas blogai“.

Pagalvokime: jeigu kažkas ateina ir mums pareiškia: „Aš pasikeičiau, mano gyvenime daug kas pasikeitė“, kokia būna pirma reakcija? Instinkto reakcija: „Vaje, turbūt, jam atsitiko kažkas blogo“. Tai neadekvati, karminių praeities skausmų sąlygota reakcija.
Kada mes mokomės, siektinybė yra pokyčiuose vaduotis bei plėstis. Pasaulietinė sąmonė dažnai negali aprėpti, kad pokyčiuose praėjome kažkokį nematerialų virsmą (ne gavome daugiau pinigų ar juos praradome, ne pirkome namą ar jo nebeturime), o įvyko sąmonės plėtros procesas. Juk tai gali būti visai gerai, jog išsiplėtė sąmonė ir ji yra kitokia.
Mes turite teisę darbuotis savo pasaulio viduje, net jei tai kažkam nepatinka ar yra nesuprantama. Mes turime teisę į dvasinius ieškojimus, į savo autentišką kelią, jei tik tai nekenkia aplinkiniam pasauliui ir mums patiems – tai mums garantuoja ir šalies konstitucija. Tikėjimo laisvę, dvasinio kelio laisvę – mes ją turime, išsikovojome, tai naudokimės… Kada, jei ne dabar? Vėliau, jei ji nebus reikalinga, galime ir vėl jos nebeturėti…
Todėl neleiskime iš mūsų atimti tai, kas mums teisėtai priklauso dėl kažkieno baimingos meilės mums ar tiesiog nenoro leisti mums keistis..
Žmonės dažnai turi siaurą sampratą apie dvasinį mokymąsi: jie supranta, kad jeigu kas nors mokosi, vadinasi, sėdi meditacijos pozoje susitelkęs ir kalba maldą, mantrą arba kreipinius, postulatus.
Tačiau tai, kad tokio darbo metu vyksta pokyčiai, dažnai užmirštama. Jei norime, kad artimieji mums netrukdytų, nebandytų stabdyti mūsų pokyčių, nesupratę jų esmės, tiesiog paaiškinkime paprastai, jog permainos, kurios vyksta su jumis – reikalingos, geros, jog jos būtinos jums.
Jei, vis-gi, jumis netikima, turite teisę vis tiek eiti savo keliu.

Kita vertus, kartais mes eikvojame tokią didelę energijos dalį, kad pateisintumėme kažkieno įsivaizdavimą, kokie mes esame, turime būti ar buvome kažkada praeityje, ar ką galime daryti, jog mūsų gyvenimo srovė sustingsta, išsenka, tampame bejėgiai, jaučiamės aplinkybių auka, nebematome prasmės gyventi…
Deja, nors atrodo, jog toks baimės paskatintas veiksmas atneš ramybę, visgi, eidami šiuo keliu, po truputį tampame nereikalingi ir aplinkiniams, ir tiems, kurie taip stengėsi mus sustabdyti nuo pokyčių, ir sau patiems. Dažnai dėl to prasideda ligos. Tai apgailėtinas per didelio bandymo prisitaikyti padarinys.
Taigi, neatsisakykime būtinų pokyčių, jei jaučiame, jog jie reikalingi, tačiau įdėkime pakankamai pastangų, kad tie, kuriuos mylime, mus suprastų.
Juk tuomet, kuomet keičiamės, tačiau liekame nesuprasti, o mūsų dvasinis kelias tampa kažkuo draudžiamu, neleistinu artimųjų akivaizdoje – taip pat sueikvojame daug jėgų neretai stipriai kenčiame. O įgytas mokymas neretai dėl šios paprasto priežasties, kad pokyčių negebėjo priimti artimieji, o mes nesugebėjome jų paaiškinti, apginti jų svarbos, neretai iškreipiamas, apšmeižiamas. Bailesnis dėl to jo atsisako. Ką gi, galima sakyti: “dvasinis kelias – ne bailiui”, ir tai yra tiesa…
Siektinybė yra keistis pačiam, leidžiant kitiems daryti tą patį ar tiesiog būti savimi…