Sesijos nauda
Taigi kokia visos šios atsivėrusios patirties prasmė, nauda šiai jaunai moteriai? Kam reikėjo patirti šį siaubą? Kodėl kvėpavimo metu pakilo būtent šie, o ne kiti įrašai, esantys sielos atmintyje? Ko gero todėl, jog to reikėjo visų pirma pačiai Rūtai, jos sielai, asmenybei. Galbūt atėjo laikas sielai palengvinti savo kaltės jausmą, nešamą pasėtos mirties naštą, praverti duris į galimybę vėl mylėti, atleisti sau… Tas, manau, ir įvyko, bent jau dalinai…
Taip pat ši istorija atveria tai, jog, ką mes bedarytume su kitais, vienaip ar kitaip, anksčiau ar vėliau turėsime ir patys tai patirti…
Manau, dar viena esminių vertybių yra ir tai, jog, išgyvenus šias patirtis, nors jos šokiruoja, žmogui akivaizdus tampa faktas, jog visa tai išgyventi gali tik nemirtinga esmė. Todėl, emociniam šokui nuslūgus, lieka neatšaukiamas suvokimas, jog po mirties gyvenimas tęsiasi. Ne taip svarbu, koks jis – baisus, gąsdinantis, malonus ar palaimingas, – svarbu, jog jis akivaizdžiai tęsiasi, nepaisant to, norime mes ar ne. Ir tai yra nuostabu. Ko gero, išgyventas po mirties siaubas dar geriau padeda suvokti, jog realybė, besitęsianti po mirties, – ne iliuzija, kylanti dėl cheminių procesų mirštančiose smegenyse, o realybė, kurios protu nesugalvotum. Ko gero, nesugalvotum ir to keisto mistiško persikūnijimų istorijų karminio susipynimo, to, kaip jos keičia viena kitą… Emocijoms nuslūgus, amžinybės jausmas išlieka.
Kita vertus, karma, susijusi su žmonių aukojimu, yra išties sunki. Manau, tuomet žvejui ji dar nebuvo visiškai atpirkta. Galbūt galutinis atpirkimas įvyko moteriai suvokus ryšį tarp žmonių aukojimų ir mirties krokodilo nasruose, o gal ir tas suvokimas palietė tik tam tikrus karmos sluoksnius ir ši istorija vieną dieną vėl pasireikš, reikalaudama atpirkimo? Tą sunku pasakyti. Visgi manau, net ir iš dalies išrišta tokio pobūdžio karma jau yra labai didelis, vertingas dalykas…
Galbūt tai, kad ši nuostabiai graži moteris šiame gyvenime niekaip negalėjo realizuoti savo meilės, taip pat buvo susiję su tuo, jog ji sutikdavo tuos, kurių širdis buvo paaukojusi? Nežinia…
Galbūt jums atrodo, jog tai nebūti arba labai reti dalykai, jog tokiose istorijose galėjo dalyvauti tik labai mažas sielų skaičius? Kreipkimės į istoriją, antropologiją bei jos specialistus:
Pagal Rossą Hassigą, veikalo „Actekų karo menas” autorių, vienoje indėnų ritualinėje ceremonijoje buvo paaukota nuo 10 000 iki 84 000 žmonių aukų.
Michaelis Harneris 1997 metų straipsnyje „Actekų aukojimų mįslė” kasmetinį žmonų paaukojimų skaičių centrinėje Meksikoje actekų laikais įvardijo kaip 250 000 žmonių. Viktoras Davis Hansonas tikina, jog Karlo Zummaragos pateikiamas 20 000 žmonių kasmetinių aukojimų skaičius yra labiau tikėtinas…
Taigi, nors tikslūs skaičiai nėra žinomi, ir 20 000, ir 250 000 actekų kasmetiniai žmonių paaukojimai vis tiek yra neįsivaizduojamai didelis skaičius… Jei jį padauginsime bent iš 10, 50 metų, šis skaičius taps dar didesnis, sunkiai įsivaizduojamas, artėjantis link milijonų… Kurgi tos sielos, kurios išgyveno šias tragedijas – tiek kaip aukos, tiek kaip budeliai? Argi jos galėjo pradingti, nebūti įtrauktos karmos vėjo, kad pratęstų istoriją, nešamos karminio atpildo ar atpirkimo jėgos, įsikūnydamos vėl dramatiškai susipinančiuose likimuose? Sunku tikėtis, kad taip galėtų būti… O ir patirtis rodo, jog panašių ar kitokių šiurpių istorijų sielų įsikūnijimų atminties skrynelėse yra daug daugiau, nei galėtume įsivaizduoti. Bent jau tada, kai įsikūnijame žmonių pasaulyje. Tai gali paaiškinti kai kurias žmonių baimes, susijusias su viešumu, tiesiog žmonių baimę.
Tikėtina, jog tarp mūsų vaikšto ne vienas panašių istorijų veikėjas, to net neįtardamas ar kartais nujausdamas, jog kažkas panašaus galėjo būti… Kartais neįsivaizduojame, jog žmogus, kurio nekenčiame, kuriam niekaip negalime kažko atleisti, galbūt yra tas, kuris kažkada mus suluošino, o gal išplėšė širdį?.. Gal tai mūsų motina ar tėvas, o gal žmona, brolis? Visgi visa gali būti transformuota, visa gali būti suvokta, atleista, atpirkta.
Kiek suprantu, įrašai apie buvusias dramas negali pasiekti asmenybės sąmonės tol, kol ji neturi pakankamos savitvardos, drąsos bei galimybių išrišti, transformuoti iškilusios sielos atminties į ką nors pozityvesnio, kol ji nėra pasiruošusi pripažinti to, ką mato, keistis bei atpirkti buvusius poelgius atjauta, pasiaukojimu, tarnyste.
Savo pačios įsikūnijimuose esu patyrusi ir visai kitokią indėnų sąmonę – be galo mylinčią, atjaučiančią, turinčią sakralų, gilų santykį su gamta, žeme, labai vertinančią bet kokią gyvybę. Indėnų gentys, tautos taip pat buvo labai įvairios…
Verslo pietūs Londone – kepsnys gerai, bet ne man…
Vėliau moteris pasakojo, jog kelis mėnesius prieš kvėpavimo sesiją ji buvo pakviesta verslo susitikimui Londone. Jo metu prabangiems pietums iš anksto buvo užsakytas kepsnys su krauju.
– Kai pamačiau tą kepsnį su išsiliejusia kraujo balute apskrudusios mėsos viduryje, maniau, kad mane čia pat vietoje supykins. Paprašiau padavėjo, kad kepsnį apkepintų geriau, tačiau kai jį vėl atnešė, supratau, kad jo valgyti nebegalėsiu. Dabar jau geriau suprantu, ką man primena šis vaizdas. Ko gero, šis suvokimas vėliau mane paskatino tapti vegetare. Supratau, kad nei kepsnys, nei šiaip mėsa nuo šiol jau ne man…
Kiek žinau, vėliau ji iš tiesų tapo vegetare. Nežinau tiktai, kaip ilgam, ar tokia liko iki šiol. Juk gyvenimas daug ką keičia…
Epilogas
Visgi kažkas jos asmenybėje tebeliko pribloškiančiai reiklaus, reikalaujančio tobulumo, aukščiausio lygio kokybės, kas bebūtų daroma. Sunku taip gyventi, mylėti… Kartais mąstau – gal tai tie širdžių aukojimai iš jos sielos visiškai atėmė humoro jausmą? Kažin kada ji leis jam sugrįžti, kada gi atsileis tie jos širdį kaustantys šarvai?
Štai tokia istorija. Nekaltinkit manęs žiaurumu – ji ne mano. Ji tik primena, jog nors mes dažnai turime daugiau priežasčių bijoti gyvenimo, nei galėtume įsivaizduoti, visgi turime priežasčių ir beribei drąsai. Juk mūsų, kaip persikūnijančių sielų, gyvenimas tęsiasi vos ne amžinai, nesvarbu, norime mes to ar ne. O susilieję su dvasia ir išvis tampame amžini…
