Sielos kraitis – dorybės
Taigi, labai svarbu mums patiems atsigręžti į tą darbą, kurį nuveikė mūsų siela bei kurio rezultatais mes galime naudotis, jei juos suvokiame. Ne įsikūnijimai svarbu, kiek jų buvo, ką fizinis kūnas juose darė, bet svarbu, ką siela juose savimi sukūrė, kokias kokybes ji pati įgijo.
Juk pastatyti namai sugriūva, vaikai numiršta, parašytos knygos ar muzika kažkada užsimiršta, atradimai moksle kažkada pasensta, tačiau tai, ką siela įgyja kaip naujas, joje sustiprėjusias, išryškėjusias dorybes, lieka su ja iki laikų pabaigos, iki sielos galutinio nušvitimo. Dar ilgiau – iki to laiko, kuomet ji nusprendžia sugrįžti, ištirpti Didžiajame Dvasios vandenyne, iš kurio kažkada išėjo. Ir net tuomet ji šių dorybių šviesą bei jėgą atsineša įliedama į bendrąją dieviškos sąmonės talpyklą, praturtindama ją savo ilgos evoliucijos didžiuliu dvasiniu darbu, įdvasinančiu pasaulį, kuriame gyveno. Manau, tai ir yra mūsų didysis darbas – parnešti Viešpačiui dovanų, padauginus, išauginus, įprasminus tas vertybes, kurias gavome, pradėdami šią kelionę….
Sielos turtas – tai tos dorybės, kurios jau yra tiek stiprios, jog į jas ji jau gali atsiremti kaip į savo jėgą sunkumų bei išbandymų metu. Jos yra jos garantija, jog ji jau nebeprasmegs kiaurai, nevaldomai krisdama į vis gilėjantį degradacijos, prastėjančių įsikūnijimų bei kančios liūną.
Svarbu suvokti savo esmines dorybes, kurios galėtų būti kaip jūsų vėliava, sielos vėliava, kuri plazdėtų virš jūsų, primindama tolesnius sielos evoliucinius uždavinius.
Ji turi tam tikras spalvas. Pavyzdžiui, viena siela užmokėjo krauju, mirtimi, praradimais už tai, kad galėtų išugdyti Drąsą, Tiesą, Laisvę bei Tikėjimą kaip savo svarbiausias dorybes, vertybes. Tai gali būti išreikšta kažkokiais charakteringais simboliais, kažkokia spalva, kuri atspindi drąsą arba tikėjimą. Ir jeigu suvoki, kad tavo siela daug dirbo, yra daug paaukojusi už Tiesą, Laisvę, Tikėjimą, Tvirtybę – išsikelk sau tą vėliavą, suvok savo dvasios vėliavos, sielos vėliavos spalvas, esminę jos jėgą, šviesą ir turėk ją, suvok ją, nešk ją. Išreikšk tai sau kažkokiais tau suprantamais simboliais, kurie primintų esminius, didžiuosius sielos įdirbius, jos didžiąsias vertybes.
Kada įeini pro duris į bendrą dvasinio ugdymo erdvę, įeik ne tiktai kaip mirtinga asmenybė, kuri po keliasdešimt metų neišvengiamai mirs… O dar iki to laiko, o varge, turės dirbti iki pensijos, kamuotis su daug visokių problemų. Dirbti, uždirbti… O kartais taip pasijuntame. Taip yra todėl, kad akcentas per daug persikelia į asmenybę. Per daug užmirštame dvasią, kuri išvis jokių problemų neturi, ir sielą, kuri yra sprendėjas, tarpininkas tarp mirties ir amžino gyvenimo. Įeik į bendražygių erdvę kaip Amžina dvasinė esmė, stipri savo išugdytomis šventomis dorybėmis, kurios vertos papuošti simboliais tavo dvasios vėliavą….
Taigi prisimink tą savo sielos kraitį, savo esmines dorybes. Prisimink, kad tu per gyvenimą eini su jomis ir kad tai galima išreikšti kaip tavo vėliavą, tas dorybės, kurias jau turi. Kažkieno tai gali būti Besąlyginė Meilė, Džiugumas, Tyrumas… Kitam – Atsakomybė, Darbštumas, Nuoseklumas, Konkretumas.
Suvoki jas, turi jas? Tai gerai! Su jomis pakilk ligi Amžinybės. Jos yra tavo sielos garantas kelyje į nušvitimą.
Dvasios jėgos Vėliava
Kodėl sakau: „Vėliava“? Nes tas įdirbis turėtų būti jūsų Orumo šaltiniu. Būtent dorybės ir yra natūralus, tikras jūsų asmenybės ir sielos Orumo šaltinis. Nes jos, patys žinot, kaip nelengvai yra išugdomos. Jeigu jos išugdytos, būtent tai ir yra teisėtas Orumo šaltinis jumyse. Būkite orūs ne pinigais, ne kūno parametrais ar turtu, ar dar kažkuo, net ne profesiniu statusu ar vardais. Būkite orūs dorybėmis, suvokdami, kad jas ugdėte, vadinasi, suvokėte jų vertę, dabar suvokiate ir nesiruošiate jų atsisakyti.
Svarbus dalykas, kad žmogus gali būti jau įvaldęs dorybę, bet, jeigu jis ją nuvertina, gali prarasti ar sumenkinti, suniekinti. Todėl svarbu, kad dorybė tęstųsi, kad jos nebūtų išsižadama, kad tai, ką siela jau pasiekė ankstesniuose gyvenimuose, ugdydama dorybes, nebūtų prarasta, sunaikinta ar sumažinta, o dar labiau sustiprėtų, išryškėtų. Juk tai ir yra mūsų sielos šviesa, jėga…
Jeigu suvoksi savo esmines dorybes kaip esmines, kaip savo stipriąją pusę, tai jos dar ir sustiprės. O kad galėtum tai padaryti, suvok – čia ir yra tavo Orumo šaltinis! Tai yra tavo sielos realiai nuveiktas darbas, turtas, unikalumas. Būtent šiomis stipriosiomis savybėmis mes ir galime padėti kitiems, nes tai yra mūsų Jėgos ir Šviesos šaltinis. Todėl yra labai svarbu suvokti savo jėgą ir šviesą sąmoningai, ligi išraiškos žodžiuose, išraiškos per dorybes žodžiuose, nes jomis tu gali padėti kitiems.
Jomis tu gali atgręžti kitą žmogų į jo Šviesą. Galbūt, šio žmogaus dorybės yra kitos, nei tavo. Bet savo stipriosiomis išugdytomis dorybėmis tu gali padėti jam atsigręžti į jo vidinę Šviesą, paskatinti tai, priminti. Atsigręžti su sielos Orumu, kad ir asmenybė vertintų tai, ką siela taip ilgai, patirdama tiek daug įsikūnijimų, tiek dirbdama ugdė.
Deimantai purve?
Mums yra svarbu kiekvieną dorybę, kurią esame bent kiek išugdę, vertinti kaip brangenybę. Juk mes nemėtome deimantų į purvą, jeigu jų turime. Ir perlų nemėtome. O dorybes, kartais būna, visuomenė sako: „Mesk į purvą, čia yra šiukšlė!“ Ir mes galvojam; „Tai išmest ar ne? Ar čia šiukšlė, ar čia vertybė? Ką čia daryt su tuo?“
Tai yra Kali Jugos padarinys – bandoma apverst vertybes aukštyn kojom. Mums išbandymas yra atpažinti, kur tikroji vertė, kas iš tiesų vertinga. Mūsų sielos darbas – apskritai išgryninti susivokimą apie dorybes. Ir apie tai, kurios sielos dorybės jau yra išugdytos kaip stipriosios savybės, dėl ko jos gali būti mano Orumo šaltinis; aš galiu gerbti save dėl to ir kartu su pagarba vertinti, tausoti, puoselėti ir sergėti šias dorybes savyje. Sergėti suvokimu, jų tolesniu ugdymu, gebėjimu apginti, pateisinti (visų pirma savyje), gebėjimu suvokti jų svarbą.
Pavyzdžiui, tokią be galo svarbią dorybę kaip Džiugumas yra labai sunku pateisinti ir apginti pasaulio akivaizdoje. Nes tai atrodo panašu į lengvabūdiškumą. Bet tai nėra lengvabūdiškumas. Yra lengvabūdiškumas – yda, yra džiugumas – dorybė. Ir pačiam žmogui yra svarbu suvokti šios dorybės svarbą, prasmę, vertinti tai, apginti tai, visų pirma savyje. Vertybė, kada jinai yra suvokta, yra viena iš svarbiausių gyvenimo brangenybių ir jėgų. Dorybė – kaip gyvenimo jėga.
Nes į ką jūs galite dar atsiremti, kai nebelieka nieko? Pavyzdžiui, nebelieka pinigų, nebelieka artimųjų, nebelieka sveikatos, pripažinimo, nebelieka… nieko pasaulietinio. Kad nesusitraiškytumėte, jūs galite atsiremti į dorybę, pasakyti: „Ne! Yra čia Dvasios jėga! Bus čia Dvasios jėga!“. Jūs galite atsiremti į Tikėjimą: „Išspręsiu, rasiu būdą!“ Tai yra tos brangenybės, kurios, jeigu žmogus nors šiek tiek turi pirminę dorybę – Tikėjimą ir Tvirtybę – atidaro brangenybių skrynią. Paskui šitas dorybes Besąlyginė Meilė, dar kitos…
Ir, galų gale, svarbu gerbti savo artimąjį, bendražygį už tas dorybes, už jo sielos darbą, kurį jinai nuveikė. Mums kartais atrodo, kaip čia dabar gerbsi bendražygį dėl to, kad jis džiugus? Argi čia jo darbas, nuopelnas? Taip, tai ne jo darbas – tai jo sielos darbas. Juk reikia daug nuveikti, kad išpuoselėtum ir apsaugotum Džiugumą kali jugoje. O tu pažvelk į tai kaip į jo Sielos darbą: kaip reikėjo tai branginti ir puoselėti nuo liūdesio, nuo nevilties, nuo skepsio, nuo cinizmo, nuo griozdiško sunkio, nuo vartotojiškumo… Tai yra pergalingas švytintis sielos darbas. Va, tu gali tada pasižiūrėti kitaip į savo draugą, bendražygį, pamatydamas, iš kur tos jo savybės, kurios, jeigu mes žvelgiame į jį kaip į asmenybę, atrodo: „Na, jis yra ir yra toks! Ot, jam pasisekė, geri genai, gimė geroj šeimoj.“ Tai yra iliuzija, kad „pasisekė“. Bet jeigu mes žiūrime, kad tai yra sielos darbas, visai kitaip atrodo.
Štai kad ir Kūrybingumas, pavyzdžiui. Vienas yra numarinęs savyje Kūrybingumą arba pasakęs: „Ech, dabar niekaip neišeina! Reikia pinigus uždirbinėti. Kursiu, kai geriau gyvensiu. Arba po mirties.“ O kitas sako: “Ne! Niekas kita nesvarbu – aš dabar kursiu!“
Tada visai kitaip galime pasižiūrėti į draugą, mokydamiesi iš jo, jeigu suvokiame, kad tie įdirbiai nėra savaime duota, nukritę kaip atsitiktinumas, kad už visa tai užmokėta tam tikra kaina. Yra sielos pasirinkimai regimi už to, koks jis yra, ir drauge sielos darbas. Ir mes galime surasti tada daugiau, dėl ko gerbti savo bendražygį, kada dažniau į jį žiūrėsime kaip į sielą ir į amžinąją tveriančią dvasią, ne tik kaip į asmenybę. Mums bus lengviau priimti unikalumą, atlaidžiau žiūrėti, matyti sakralesnę jo dalį.
Pažvelk į draugą sielos akimis
Na, štai, tokie mes įvairūs susirinkome čia – įvairios sielos. Ir vis dėlto poreikiai bendri: nedegraduoti, bet evoliucionuoti dvasiškai, padėti vienas kitam tą padaryti. Mūsų užduotis yra padėti ir įvertinti vienas kitą… Ne nuvertinti, o įvertinti vienas kitą. Ir tą jūs galėsite padaryti tik tuomet, jeigu žvelgsite į savo bendražygį bent jau sielos akimis – sielos, žvelgiančios į sielą, dvasios, žvelgiančios į dvasią. Ne asmenybė į asmenybę – mes jau tą mokame, mes jau tą darėme, bet naujai – siela, žvelgianti į sielą. Toks žvilgsnis skatins atsiverti kitokius įdirbius.
Tegul bus tam pareikalavimas, poreikis: „Aš noriu tavyje regėti sielą. Aš noriu žvelgti į tave kaip sielą – atsiverk man. Siela, atsiverk man, aš pasižadu nenaikinti tavęs, suprasti“.
Turi būti ir atsakas, be abejo, ir atsakomybė į tuos atsivėrusius dalykus atliepti etiškai, draugiškai, labai geranoriškai.
„Būk su manimi kaip Siela, žvelk į mane kaip Siela. Siela, kur tu?“
Turėkite tokį pareikalavimą. Patys darykite bendravimo erdvę stebuklingą. Kada susirinks žmonės, skubantys bendrauti kaip siela su siela, kada jie pro duris įeis kaip Amžinos Esmės, ta draugystė, tas bendravimas bus stebuklingas, keičiantis, transformuojantis vien dėlto, kad susirinko draugai, bendražygiai, kurie mena tai, kad jie yra siela ir dvasia, ir tik po to asmenybė. Tam ir pakabinsime skambaliuką prie įėjimo, kad kiekvienas įeinantis, praeidamas pro jį, paskambintų, prisimindamas: aš esu ne tik asmenybė, bet ir siela, ir Amžinoji dvasia. Aš esu dieviškoji triada : Asmenybė, Siela, Dvasia. Aš suvokiu, kad čia susirinko sielos, padedančios viena kitai pamatyti, suvokti savo Šviesą ir Jėgą, įveikti silpnybes ir tamsą. Įeinu čia, nešdamas savimi savo sielos šviesiuosius įdirbius, kaip jos turtą. Ieinu, padėdamas bendraminčiams atsigręžti į vienas kito dvasinę šviesą bei jėgą, į sielos dvasinį turtą – dorybes, kurias ji taip ilgai puoselėjo. Tą ir norėčiau, kad padarytume.
Tuomet giliai prasminga bus bendraminčiams būti kartu, rinktis, praktikuoti, stengtis.
Nijolė Gabija Wolmer
Klubo TRYS BRANGENYBĖS susitikimas, 2016
