Yra neįtikėtina, kiek gali pakeisti suvokimas ir žinojimas, jeigu mes perkeltume akcentą, kas mes esame ir iš kur mes žiūrime: jei iš to vaiko, kuris tirta, girdėdamas sąžinę, nes vis tiek nori razinos, tai yra viena pozicija; ir jeigu mes perkeliame savo buvimą į tą lygmenį, kuris kalba, tada tampa taip lengva juokinga, graudu ir

Klausytoja: Kodėl į šeimą ateina būtent ta, o ne kita vaiko siela? Pagal kokius dėnius vaiko siela pasirenka būtent tą šeimą, būtent tuos gimdytojus? Ar yra konkretus laikas, kada siela įeina į motinos gimdą, priartėja prie motinos?Ar tai vyksta pastojimo metu? Ar per gimdymą? Nijolė Gabija Wolmer: Mūsų pasaulis yra kupinas beribių galimybių, įvairovės, daugybės

„Šventas, šventas, palaimintas yra mano protas,“- šio postulato kartojimas kvėpuojant valo ne tik mūsų pačių baimes, bet į tai labai stipriai atliepia gyvūnai, ir net jiems dingsta baimė artintis prie žmogaus. Svarbu pradžioje kartoti, kad mūsų protas išvis apsiprastų su idėja, jog yra šventas, kad susijungtų su palaiminimo energijomis. Nes iš amžinybės žvelgiant jis toksai

Dvasia – Amžinoji Dieviškoji kuriančioji versmė, arba Amžinasis Būties Šaltinis – savo mylinčioje kūryboje, dieviškoje kūrybos ekstazėje kuria Sielas. Sukurdamas perduoda joms savo Dieviškąją dalį, su meile perduoda savo Dieviškąsias kokybes. Siela, kaip Dievo vaikas, savo apvalkale turi ne tik Amžiną, nekintančią Dieviškosios esaties kibirkštį, tapačią versmei, šaltiniui. Ji turi ir kitus apvalkalus, mirtingesnius, tačiau

Mokymas yra įėjimas į kitimo procesą. Kitaip tame nebus vadavimosi. Manau, jog tai yra labai paprasta, logiška. Atrodo, akivaizdu, bet kaip dažnai paslėpta. Ir kaip dažnai žmogus nesąmoningai įsivaizduoja: „Mokymas bus, aš jį pasieksiu, jį pašauksiu. Jis bus toks šviesus, jis bus toks galingas, man bus taip gera – tai bus tarsi tokia dainuojamoji poezija