Sielos evoliuciniai uždaviniai yra sudėtingi, daugelis jų pasiekiami tik per kelis, keliasdešimt ar daugiau įsikūnijimų. Šie uždaviniai iš esmės yra naujų sielos kokybių įgijimas, kurios padeda jai geriau išreikšti dvasios potencialą, esantį joje.
Žmogus, kaip ir siela, turi sąlyginę laisvą valią, kuri tampa tuo didesnė, kuo labiau sielos bei asmenybės ji yra suvokiama, kuo brandesnė tampa ši siela bei asmenybė. Taip pat kuo taikingiau, harmoningiau, universaliau asmenybė geba bendradarbiauti su pasauliu.
Siela turi laisvą pasirinkimą rinktis evoliuciją arba degradaciją. Jei ji renkasi evoliuciją, ji tuo pačiu renkasi bendradarbiauti su dvasia. Tuomet dėka evoliucijos sieloje auga kokybės, kurias vadiname dorybėmis. Tai tuo pačiu suteikia sielai vis didesnes galimybes bei laisvę.
Jei ji renkasi degradaciją, atsiskyrimą nuo dvasios, arba dvasinio šaltinio, nuo kurio atsiskyrė, ji įgyja kokybes, kurias vadiname ydomis. Tuomet sielos galimybės, kaip ir sąmoningumas mažėja, kol galų gale visai sunyksta, jei siela atkaklauja degradacijoje.
Siela ne iš karto susivokia, net to nuoširdžiai siekdama, koks elgesys, kokios reakcijos įvairiose patirtyse yra vedančios evoliucijos, o kurios – degradacijos keliu. Daugumoje atvejų siela, susivokusi apie pasekmes, renkasi evoliucinį kelią bei stengiasi įgyti vis daugiau dorybių bei atsisakyti ydų. Tačiau susivokimui apie pasekmes taip pat reikalinga tam tikra branda, kurią pasiekti ne taip lengva.
Kol ją pasiekia, siela patiria daug įsikūnijimų, sukaupia nemažai karmos – tiek geros, tiek blogos. Yra nemažas etapas, kuriame siela dvejoja, keičia kryptį, pasirinkdama tai evoliucinius, tai degradacinius veiksmus, kol ji, galų gale, įgijusi daugiau sąmoningumo, galutinai pasirenka evoliucinę kryptį. Tuomet ji darbuojasi išrišdama, atpirkdama neharmoningos karmos pasekmes bei kurdama gerąją karmą, greitindama tuo pačiu savo evoliucionavimą.
Kita vertus, siela po ilgo blaškymosi, dvejojimo gali pasirinkti ir degradacijos kelią, kaip esminį, labiau ją viliojantį. Tuomet ji pradeda pusiau sąmoningai, vėliau sąmoningai keistis degradacijos bei blogio keliu. Tuomet jos kelias veda ją į vis tirštesnes, materialesnes, grubesnes realybes, kol galų gale, prasčiausiame variante ji krenta į kosminį šiukšlyną, subyra į neatpažįstamas paprasčiausias dalis, kurios vėliau įsijungia į pačius paprasčiausius, primityviausius evoliucinius procesus, iš naujo pradėdamos be galo ilgą kelionę begaliniais evoliucijos laiptais. Prireiks daugybės laiko, kol šios nebeatpažįstamos dalys, įsiliejusios į naują evoliucijos srovę, vėl pasieks tą sąmoningumo bei sudėtingos organizacijos lygį, kuris jau buvo pasiektas.
Tačiau Amžinai dvasiai įdomus ir šis variantas kaip išskirtinis, realizuojantis išimtinį laisvos valios pasirinkimo variantą. Begalinėje tvėrinijos įvairovėje ribinės degradacijos variantas taip pat turi būti išbandytas, kaip natūrali laisvos valios išraiška. Taip ir nutinka – kažkas juo susigundo ir imasi realizuoti. Tačiau tai vis dėl to išimtys, patvirtinančios taisyklę.
Kita vertus, siela gali atsipeikėti, pasirinkti evoliucijos kelią po ilgo ar trumpo degradacijos proceso, pavargusi nuo kančios, siaubo bei dvasinės tamsos. Tačiau tuomet jos tolesnis evoliucionavimas bus susijęs su didžiuliu kiekiu skausmo, grįžtant iš ten, į kur daugelis kitų sielų net nebuvo atsigręžę, net nebandė pradėti eiti. Ji tuomet turi grįžti iš gilaus sąmoningo blogio kelių į bendradarbiavimo su pasauliu bei dvasia kelią. Tai darydama, ji be abejo, kenčia, sukeldama daug kančios ir tiems, kuriuos sutinka šiame grįžimo į evoliucijos procesą kelyje. Ko gero, daugelis tų, kuriuos ji jame sutinka, yra vienaip ar kitaip susiję su jos ankstesnėmis klaidomis, pastūmėjusiomis ją į ankstesnį nuopolio kelią.
Vis-gi, siela, praėjusi gan ilgą degradacijos kelią bei susivokusi, pasukusi vėliau šviesiu evoliucijos keliu dieviškumo link, įgyja patirtį, kuri yra išskirtinė. Ir, kuomet subręsta, ji gali tapti mokytoju, pagalbininku kitoms sieloms, lengvai atpažindama būsimos degradacijos požymius. Jos skaudžia kaina įgyta išmintis gali padėti dar napatyrusioms degradacijos sieloms išventi skaudžios patirties bei didelių kančių, oraradimų, jei tik jos leidžia joms padėti.
Taigi, net ir tokia skaudi patirtis gali tapti naudinga, jei klaidos ištaisomos bei iš jų pasisemiama išminties, jei tai pagimdo sieloje atjautą, norą padėti pasauliui.
