Būtent Siela yra vienijantis ryšys tarp to, kas vyksta su asmenybe dabartiniame gyvenime bei to, kas vyko kažkada su kita asmenybe, kurios dabar neprisimename. Be Sielos, persikūnijančios daugybę kartų, be šio vienijančio ryšio, tokios situacijos iš tiesų būtų neteisingos, beprasmės, neliečiančios mūsų… Mes turėtume teisę sakyti, kad mus kažkas – likimas, Dievas, pasaulis baudžia, jog jis yra žiaurus, neteisingas, beprasmis. Tačiau ar taip yra?
Argi mes esame bedvasės, besielės asmenybės, kurios po fizinio kūno mirties pradings, tarsi rūkas vasaros rytą, palikdami tik trumpalaikį pėdsaką aplinkinių širdyse ar greit pamirštamuose materialiuose darbuose?
Įžvalga, regėjimai, suvokimai apie savo bei daugybės kitų žmonių Sielų praeitus gyvenimus, jų patirtas šiuose gyvenimuose kančias ir džiaugsmus, jų skausmą, įkvėpimą, palaimą, jų mirtis, jų gimimus ir meilę, jų išsikovotus sunkumuose, įtvirtintus begalinėmis pastangomis unikalius talentus, sako man, jog ne, mes nesame tik kūnas. Mūsų esminė prigimtis – ne šio, ne materialaus pasaulio. Mes gyvename daugybę kartų, nes mūsų patirčių, mūsų užduočių ištakos bei šaltinis, priežastis – neregimame, ne šiame pasaulyje. Mūsų esmė, tai, kas suteikia prasmę įsikūnijimui, tai, kas šiam bei kitiems įsikūnijimams formuoja ilgalaikes sudėtingas bei įkvepiančias užduotis, gyvena Sielos pasaulyje. Tai būtis, kuri trunka nepaprastai ilgai, neišmatuojama materialiais metais, tai būtis egzistuojanti kartu ir Sielos, ir amžiname, nesibaigiančiame, švytinčiame Dvasios pasaulyje.
Taigi, mumyse visuomet yra priežastis, dėl kurios jei norėtume, galėtume nujausti, susivokti, kas vyksta, ir netrukdyti ar net padėti vykstančiam karminiam procesui, galėtume išgyventi jį harmoningiau.
Ši priežastis – tai pirmiausia mūsų Siela, asmenybės nenutrūkstantis ryšys su ja. Jei norėtume suvokti, įsiklausytume, visuomet gautume Sielos vedimą – jutiminį, intuityvų ar perduodamą į mintis paaiškinimą apie tai, kas vyksta. Tačiau mes ne visuomet esame pasiruošę priimti tai, kas vyksta su mumis, net tuomet, kai galėtume tai pajausti širdimi, jausmais ar intuityviai suvokti. Dažniausiai nepasiruošęs žmogus, net tuomet, kai Siela bando perduoti žinią apie artėjantį karminio valymosi procesą, arba kad jis jau vyksta, kratosi tos žinios, vengia tai girdėti, nors galėtų, jei iš tiesų norėtų…
Kodėl? ….. – dėl nesąmoningo materializmo, per didelio savęs tapatinimo vien tik su asmenybe, bet ne su Siela. Šio nesuvokto materializmo šiais laikais yra tiek daug… jog galvodami apie Sielą, sakome: „mano Siela“.
Tai reiškia, jog tapatinamės su asmenybe, jos fiziniu kūnu ir manome, jog siela, kuri yra nežinia kur, šiai asmenybei priklauso – mano Siela… Tačiau panašu būtų, jei žmogus manytų, kad kūnas priklauso rankai, o ne ranka kūnui… Kaip gali Siela, gyvenanti milijonus metų ar net tarpsnius, išeinančius už laiko sampratos, pasaulyje, kuriame laikas negalioja, priklausyti žmogiškai asmenybei, kuri gyvena apie šimtą metų daugybę apribojimų turinčiame materialiame pasaulyje?
Tai ne Siela mums priklauso – tai asmenybė yra Sielos laikinas, dalinis pratęsimas žemesniuose pasauliuose jai reikalingai patirčiai įgyti. Tai asmenybė yra tarsi ranka Sielai. Kaip rankos pagalba pačiupinėjame, kažką paimame, kažką paglostome, taip ir Siela per asmenybę gali prisilieti prie žemiau vibruojančios materialios realybės, liesti daiktus, kūnus, patirti patirtis, kurių kitaip neturėtų. Tačiau asmenybei, per kurią visa tai patiriama, Siela negali priklausyti, nes jos gyvenimas išeina toli už asmenybei suvokiamų ribų, už dualumo bei linijinio laiko ribų, už trijų matmenų pasaulio…
Iš tiesų, žmogus, kuris mano, jog jis nėra materialistas, turėtų sakyti ne „mano Siela“, „aš turiu Sielą“, o „mano įsikūnijimas“, aš turiu įsikūnijimą, patiriu įsikūnijimą, patiriu tai ir tai per įsikūnijimą… Tai reikštų, kad jis save suvokia labiau kaip Sielą, kuri patiria įsikūnijimą per asmenybę, nei asmenybę, gyvenančią materialiame pasaulyje, kuri „turi Sielą“…