(Verta paminėti, jog laikas sesijoje ir praeities realybėje teka skirtingai, todėl moteris galėjo tarsi prasukti vyriškio patirties filmą pirmyn… Tai būdinga daugeliui išgyvenančių panašias patirtis: pažadinta sąmonė sugeba keliauti erdve ir laiku, dažnai to net nesuvokdama arba dalinai suvokdama, o kartais sąmoningai siekdama gilaus įsikūnijimų žinojimo. Tačiau toks siekis vis dar retenybė tarp žmonių).
Taigi vėliau ji galėjo matyti, kaip po poros dienų kūnas išpurto, ištino, prarado pažįstamas formas… Krokodilas atplaukdavo, atsiplėšdamas kokį kąsnį, supurtydamas visą kūną, išbaidydamas žuvis, jau įsisukusias skabyti kūną, ir vėl pradingdamas drumzliname vandenyje.
Laukimas… Žuvys, vėl supuolusios skabyti pūvantį kūną, rausiančios jame vis gilėjančias duobutes… Beviltiškas stebėjimas šio vaizdo ir laukimas mirties, ar nežinia ko… Nors laukti jau nebėra ko, tačiau kažkodėl tik laukimas čia ir beliko… Vėl tas baisus jausmas: priartėjantis plėšrūnas, jo nasrai ir negailestingai, brutaliai plėšiamos nuo kaulų mėsos pojūtis… Vėl laukimas…. Vakare dar baisiau – tamsa persmelkia vandenį, norisi bėgti iš čia namo, tačiau rankos ir kojos apipuvusios, neklauso. Norisi šaukti, tačiau galva apgraužta, pusiau nukąsta. Aplink tik švytruojančios, blyksinčios melsvai žalios švieselės vandens gelmėje. Užmarštis, svetima, abejinga tamsa, Dievo apleistumo jausmas…
– Kada gi tai baigsis? Kodėl aš turiu ir vėl žiūrėti, kaip tas šlykštus krokodilas vis atplaukia nuplėšti dalį mano kūno savo bjauriais nasrais? – jaudinosi Rūta, tačiau pasakojo toliau: – Štai praeina kiek laiko, krokodilas vėl atplaukia apsižiūrėti, kažko tarsi laukia ir vėl nuplaukia, neskubėdamas taršyti viso kūno… Kodėl taip iš viso turėjo nutikti? Kodėl man? Kokia to prasmė? Nejaugi aš nevertas nieko geresnio? Nejaugi nėra nieko, kas man padėtų? Kiek dar visa tai tęsis? Už ką? Ką aš dabar turiu daryti? Norėjau tik sugauti žuvų, o dabar jos mane valgo… Kada gi galų gale tai baigsis?
Ko gero, kai šioje į skausmą panirusioje sąmonėje po ilgo laukimo, nevilties gimė malda išvaduoti, į Rūtos sąmonę ėmė grįžti ankstesnio gyvenimo vizijos.
Iš tiesų šiuo metu nebebuvo skirtumo, kas tai išgyvena, jaučia. Tai buvo ir gražioji bulgarė, kartu su sesijos vadovu išgyvenanti savo sielos persikūnijimų „serfingą“, ir jaunas nelaimingas žvejys, ir indėnas, aukojantis priešo širdį mums nežinomiems dievams…
Neįtikėtina, tačiau ten, gelmėje, po medžiu gulinčio jauno vyro palaikuose, užstrigusi sielos atmintis taip užfiksavo šį siaubą stebint, kaip plėšomas žvejo kūnas, taip prilipo prie šio fragmento, jog tai galėjo persikelti per šimtmečius ir po daugelio įsikūnijimų visu ryškumu iškilti dabar jau nuostabios moters kūne įsikūnijusiai sielai.
Kitas vaizdas, kai ji staigiu judesiu negailestingai plėšia širdį iš nugalėto kario krūtinės, taip pat užsifiksavo labai giliai, įsirėžė kaip randas jos karminiame kūne. Tačiau kažkada atrodęs pergalingai, dabar šis pergalės ir žiaurumo įrašas kėlė siaubą ir skaudino, atrodė svetimas, pasibaisėtinas…
Nieko nuostabaus, kad šie du fragmentai – širdies aukojimo ir krokodilo plėšomos aukos vaizdai – moters karmoje buvo sulipę tarpusavyje, gyvavo greta, kaip priežastis ir pasekmė, sekanti viena paskui kitą. Būtent todėl jie taip ir buvo išgyvenami – vienas po kito, šalia…
Tapo aišku, kodėl visa tai įvyko – Rūta dabar aiškiai jautė, jog šis antpuolis, ši žūtis vandenyje yra atpildas už ankstesnius jos veiksmus. Jis buvo sielai reikalingas, kad ji galėtų pajausti, ką reiškia, kai tavo kūną negailestingai taršo į gabalus, plėšo, su pasimėgavimu ėda, brutaliai atima gyvybę… Šis įvykis buvo būtinas kaip atpirkimas, padedantis suvokti, ką jausdavo ankstesnės aukos, ant akmeninio altoriaus laukdamos mirties ir žinodamos, kad joms išplėš širdį, ir, ko gero, dar ją ir suvalgys…
Nežinia, kiek dar laiko būtų taip trukę… Raimundui tapo akivaizdu, jog šis įrašas apie po vandeniu plėšomą pūvantį kūną giliai įsirašė į Rūtos sielą – karminį, emocinį kūnus. Buvo akivaizdu, kad sąmonė, stebinti šį vaizdą, per daug tapatinasi su tuo, kas vyksta. Buvo reikalinga korekcija, užstrigusio dėmesio bei energijos išlaisvinimas per susivokimą, paleidimą…
Nors tai atrodo neįtikėtina, tačiau jam teko įrodinėti moteriai, susitapatinusiai tuo metu su žvejo asmenybės išgyvenimais:
– Pasižiūrėk iš šalies į šį kūną. Juk jis negali būti gyvas, ar tai supranti?
– Taip, bet kodėl aš jaučiu save, tarsi būčiau ten, po medžiu, draskoma krokodilo. Kodėl aš viską iš ten suvokiu ?
– Todėl, kad šis įrašas giliai įsirašė sielos atmintyje. Siela nemiršta, ji atsimena viską per karminį kūną, kuris yra vienas žvejui ir tau, todėl tu gali toliau matyti krokodilą, nejausdama skausmo, stebėti, kas daroma žvejo kūnui. Tačiau tu gali pasirinkti ir kitą požiūrį. Tai nesi dabartinė tu. Tavo siela jau seniai persikūnijo daug kartų. Išsitapatink, tai vyksta dėl to, jog žvejo sąmonė per daug prilipo prie šio kūno. Jo sąmonę, jo astralinį kūną šokiravo tai, kas nutiko. Jis negalėjo su tuo sutikti, atsitokėti, atleisti, priimti situaciją. Jis negalėjo patikėti, jog tame gyvenime viskas jau baigta dėl to, kad tas jo gyvenimas per staigiai pasibaigė, tai buvo jam per daug netikėta. Tu kol kas jauti tai, ką jautė jis, tačiau tau yra visai kitaip – tu nesusijusi tiesiogiai su to kūno drama, skausmu, tau lengviau jį „paleisti“, išsilaisvinti nuo šių sunkių įrašų. Tu gali ir jam padėti išeiti, išlįsti iš ten, iš tos tamsos, išsitapatinti iš šios situacijos..
– Bet aš taip ryškiai tebejaučiu, kad esu gyvas ten. Taip, aš gyvas…
– Tai iliuzija. Pamatyk, kad tai iliuzija. Sąmonė gyva, o ne kūnas… Šią iliuziją užtvirtina siaubas, baimė paleisti tik ką jaunu buvusį kūną. Siela, tavo sąmonė priartėjusi vis dar animuoja šio vyro asmenybės pojūčius, nors fizinis kūnas jau miręs, pūva. Rūta, negi nori tęsti ten būti? Ar tau to tikrai reikia?
– Ne, nereikia.
– Tai paleisk tai. Nebesikabink į baimę, nesuteik jai svarbos… Suvok, kad tai ne tavo, ne šio kūno skausmas, ne šio kūno problema. Tu neprivalai tęsti ten būti. Šis rąstas, vanduo, krokodilas – tai praeities iliuzija, tai tik atmintis. Eik iš ten, kilk aukštyn, į šviesą, į vandens paviršių, į dangų…
– Negaliu, nepavyksta. Aš vis tiek užstrigusi ten jausmais.
– Gali. Tai iliuzija, kad negali. Tik praeities iliuzija, prie kurios priartėjai, kad geriau save pažintum, suprastum, pameni? Pasirink, kad gali tai padaryti.
– Negaliu. Aš negaliu išlįsti iš po rąsto, jis manęs nepaleidžia… Aš viską jaučiu iš ten, po vandeniu.
– Juk tu nebesi tas pūvantis kūnas, suvok. Tu vėl gimei, tu jau toli ateityje nuo šio įvykio. Kas tau trukdo palikti šią vietą?
– Aš jaučiu, jog krokodilas yra atpildas už tuos aukojimus.
– Teisingai, labai gerai. Tačiau kiek tai turės tęstis? Ar tu ten tęsi būti dėl to, kad kažkas dar neatpirkta, dar nepakanka tos kančios ?
– Aš nežinau. Nežinau, ar jau atpirkta, ar pakanka…
– Žinok, pasirink eiti toliau, tu turi teisę… Tai, ką jauti, – tolima praeitis. Pasižiūrėk, kas beliko iš šio kūno po rąstu. Tik puvėsiai, čia nebėra gyvybės, čia nebėra ką veikti. Laikas suvokti, jog šiame fiziniame kūne – tik mirtis, ir jį paleisti…
– Tiesa. Ko gero, imu tai suvokti. Man jau šiek tiek lengviau…
Praėjo dar kiek laiko, pasijuto, jog Rūtos sąmonėje įvyko kažkoks lūžis. Atrodė, jog ji sugebėjo priimti situaciją, nutikusią žvejui, ėmė jausti žvejo sąmonę naujai.
– Rūta, kas pasikeitė? Papasakok, ką tu jauti dabar?
-Aš jau ne tik tame supuvusiame kūne – galiu būti keliose vietose. Keista, bet jaučiuosi taip, lyg būčiau ir krokodilas, plėšiantis mėsą nuo šito kūno kaulų. Jaučiu, kad turiu tvirtą krokodilo kūną, stiprią uodegą. Jis galingas, ramus. Mėgsta staigiai pasisukdamas plaukioti drumstoje gelmėje, ilgai sustingti vandenyje ar tykoti grobio pakrantėje. Šiame kūne aš nieko nebijau. O šitą mėsytę po rąstu pasiliksiu – vėliau ji bus dar skanesnė…
Žvejo sąmonė po truputį persikėlinėjo į krokodilo sąmonę, vyro nuoskaudos ėmė rimti. Jo jausmai ėmė susitaikyti su tuo, kas nutiko. Per krokodilo prarytą žvejo kūną jis vis labiau susipynė ir su krokodilo būtimi, pojūčiais, tačiau jau be baimių, atgrasumo – tarsi iš krokodilo pojūčių vidaus.
– Aš dabar jau esu ne tik aš, bet ir krokodilas. Nežinau kaip, bet mes esame viena… Aš tuo pat metu ir kūne po medžiu, bet taip pat ir krokodilo kūne. Jame nėra nieko blogo. Jis tiesiog gyvena, kaip jam įprasta: maitinasi, medžioja, ilsisi. Kiek daug jėgos, ramybės jo gyvenime. Jis neturi priešų, nežino baimės… Aš net jaučiu, kokia švelni, skani krokodilui ši ilgiau palaikyta, jau papuvusi „ mėsytė“ – tarsi troškinta, saldi, labai švelni. Jis ją labai mėgsta. Man jos nebegaila…
– Ar jau gali dabar „paleisti“ šį žvejo kūną, tapti nuo jo laisva?
– Atrodo, galiu. Jau pradedu „paleisti“. Jaučiu, kaip žvejo kūno gabalėliai keliauja žuvyse, kurios jį valgė, ir dabar plaukioja po ežerą… Kažkas manyje atsileido, dingo baimės. Dabar jaučiuosi taip, lyg esu ir žuvys, kurios valgo mane, ir visas ežeras. Nebėra aiškios ribos – aš susiliejau su juo, su šiuo ežeru. Man čia taip gera… Jaučiuosi, jog esu ir meldai, ir krokodilas, plaukiojantis gelmėje, ir vanduo, ir tie apgraužti kūno likučiai… Kaip taupiai viskas čia sunaudojama.. Man jau negaila šio kūno – aš netapatinu savęs su juo. Man net gera žinoti, kad kiekvienas mano kūno gabalėlis palaiko tiek daug kitų gyvybių. Aš dabar esu visa tai. Jaučiuosi vis labiau kaip namuose. Man čia gera. Niekur nesinori eiti. Čia taip ramu. Niekas nieko iš manęs nenori, nieko neprivalau daryti – galiu tiesiog būti, ramiai būti čia, ištirpti, susilieti su vandeniu, gyvybe jame. Gera jausti ežere judančią gyvybę, žuvis, vandens vėsą, takumą, meldų siūbavimą, nusileidžiančią ir patekančią saulę, rūką, ramiai kylantį virš vandens, kažkur plaukiojantį krokodilą, kleketuojančias gerves, šviesą ant vandens. Tame tiek daug palaimos, ramybės, susitaikymo…
Staiga Rūta su palengvėjimu pasakė:
– Kažkuriuo momentu pajutau, jog atpirkimas yra įvykęs ir man atleista – galiu eiti pirmyn. Dar noriu taip pabūti susiliejus su šiuo ežeru, tačiau jau galiu eiti. Eiti pirmyn, kai panorėsiu.
– Tai eik, pajausk, kur tave iš čia veda šviesa, jėga, keliauk. Kilk aukštyn. Ar tu jau pasiruošusi? – paklausė Raimundas
– Taip, – atliepė Rūta.
– Ar jauti kryptį, ar jauti tave keliančią šviesą?
– Jaučiu.
– Gerai, eik kartu su ja, kilk į viršų, eik kartu su savo laisve…
Po truputėlį ežero realybė moters jausmuose ėmė tirpti, sklaidytis, užleisdama vietą jos dabartinei realybei. Netrukus ji jau galėjo aiškiai suvokti save dabartines moters kūne. Po truputį Rūtos realybė sugrįžo čia, į kambarį, kur vyko sesija. Iš nebūties vėl išniro prislopinti miesto garsai už lango.
