Asmeniniai sielos įsikūnijimų serialai
Tai reali istorija, atsivėrusi hiperaktyvaus kvėpavimo sesijoje realiam žmogui. Ko gero, ši istorija jus nustebins, o gal kiek išgąsdins… Kita vertus, tokias ar panašias istorijas su kitokiomis aplinkybėmis, įvairius dramų variantus, ištisus serialus, mes nešiojamės su savimi, net to neįtardami, tiesiog pamiršę… Mumyse, mūsų sielos karminiame kūne, yra tiek daug visko, jog sunku tai net įsivaizduoti, suvokti protu. Tai imi suprasti tik stebėdamas daugybę besiveriančių sielos įsikūnijimų istorijų, tik matydamas, kaip mistiškai, įdomiai, paslaptingai jos susipynusios, išreikšdamos sieloje slypinčius troškimus, jos neišsemiamą kūrybinį potencialą.
Taigi, manau, nėra ko gąsdintis, smerkti ar skubėti vertinti kitų žmonių patirtis – nežinia, kokias istorijas yra patyrusi mūsų pačių siela, gyvendama šimtus, tūkstančius gyvenimų…
Sužeistos sielos
Juk net mums žinoma žmonijos kelių tūkstančių metų istorija kupina karų ir smurto, maro ir bado, daugybės aukų. Neįtikėtina daugybė sielų, gyvendamos čia, žmonijoje, įsikūnydamos tamsiais, žiauriais istoriniais laikais, yra patyrusios dideles emocines traumas, palikusias randus, kurie iki šiol neišgydyti. Dėl to taip daug baimių mylėti, atsiverti, ieškoti savarankaus dvasinio kelio, bandyti realizuoti pašaukimą.
Kaip aš numiriau ir kas buvo po to?
Atsiverdamos šios istorijos padeda suvokti, kas vyksta persikūnijimų, mirties metu arba iš karto po jos. Kai kada atsivėrusios istorijos padeda suprasti, kodėl reikėjo vieno ar kito įsikūnijimo, ką tebesinešiojame su savimi iš praeitų gyvenimų. Tai padeda pamatyti įsisenėjusių problemų ištakas bei jas pašalinti ar transformuoti, leidžia geriau suprasti savo sielą, jos siekius.
Bet koks gyvenimas prasmingas
Kartais istorijos, kurios atsiveria, atrodo tarsi tviskančios brangenybės, akinančios švytinčiais kontrastais, dvasios pasireiškimų jėga, smelkiančia šias patirtis. Kartais jos panašios į atsiveriantį pragarą ar rojų, atveria sielos nuopuolio ar, atvirkščiai, pakilimo iš nuopuolio etapus. Jos gali gąsdinti baugščią širdį, tačiau tai, kas iš arti pažiūrėjus atrodo siaubinga, atsitolinus įgyja visiškai kitokią, naują reikšmę, gelmę. Pažvelgus iš toliau, imama regėti, kaip gyvybė ir sąmonė transformuojasi, keliaudama įvairiausiomis formomis, įsikūnydama įvairiausiuose kūnuose; pradeda atsiverti paprasta tiesa, jog nėra ribų, kaip siela gali įgyti patirtis bei viską įprasminti. Įsikūnijimų visuma kažkuo panaši į didžiulį, neįsivaizduojamai sudėtingą meno kūrinį, kintantį, gyvą kaleidoskopą, kurio visuma pribloškia grožiu, nepažiniomis emocijomis, spalvomis, garsais, įspūdžiais, pamirštomis idėjomis, idealais, dramomis.
Lyg lotoso šaknys dumble
Kartais mums atrodo, jog svarbu išvengti bet kokių žiaurių, sunkių, dramatiškų įsikūnijimų. Tačiau, jei pažvelgsime į įsikūnijimų visumą kaip į meno kūrinį, stiprų ir jaudinantį, kiekviename rasime nors šiek tiek juodos spalvos akcentų, tamsių tonų, žemų vibracijų. Net ir rožė turi spyglius, užbaigiančius visumą, pabrėžiančius jos išskirtinumą. Net ir lotosas turi šaknis, augančias giliai vandenyje, dumble. Nemažai reikia laiko, kol jis sužydi. Dar daugiau reikia išminties, kad suprastume lotoso visumos prasmę – su visu tuo, kokią išmintį jis neša aplinkai, ką suteikia jo grožis, nuo ko gydyti gali šaknys ar sėklos. Juo labiau sunku suvokti protu žmogiškosios sielos įsikūnijimų visumos prasmę.
Ko gero, ligi galutinio nušvitimo visuomet matysime tik fragmentus, tik dalį prasmių, kurias pajėgia suvokti protas ir širdis. Didžiausio skausmo kupini įsikūnijimai formuoja didžiausią troškimą išgyventi ryškiausią laimę, laisvę, didybė ir nušvitimą… Be šio skausmo, net ir turėdami laimę, jos net nepastebime, kaip jos nepastebi, nesuvokia vaikai. Didžiausio žiaurumo kupini gyvenimai kuria stipriausios atgailos, didžiausio pasiaukojimo priežastis… Didžiausio siaubo, baimių kupinas gyvenimas kuria svajonę apie drąsuolį, didvyrį, kuri anksčiau ar vėliau įsikūnija – kaip ir visa, apie ką stipriai, aistringai mąstome…
Aukščiausioji Dieviškoji būtis čia pat, su mumis…
„Aukščiausioji Absoliuti būtis čia pat, su mumis. Nematoma mūsų kūno ląstelėse, gyvenanti sielos atmintyje, mūsų pėdose ir rankose, akyse, kauluose, jų atmintyje, erdvėje aplink mus… Ji niekaip neatskiria savęs nuo mūsų, ji mūsų viduje, mes jos neatskiriamos dalys, mes jos viduje. Mes esame jos protas, jos širdis, jos patirtys. Be mūsų, be visų būtybių, ji neturėtų kuo apkabinti ir kuo verkti, neturėtų ką prisiminti, mylėti, prarasti…“
Kuo daugiau tokių istorijų atsiveria, tuo labiau didėja įsitikinimas, jog neegzistuoja nieko, kas nebūtų nuolat stebima, suvokiama, jaučiama Aukščiausios Sąmonės bei anksčiau ar vėliau nukreipiama gilaus, sakralaus įprasminimo, besąlyginės meilės link.
Visa, ką mes patiriame, – kiekvienas mūsų judesys, kvėpavimas, mintis, jausmas, ketinimas – vyksta Didžiosios, Neaprėpiamos Dieviškosios būties viduje. Ji niekaip neatskiria savęs nuo mūsų. Mes viena su ja, mes jos viduje, jos dalis. Mes visada buvome, esame, būsime viena su Didžiąja Dieviška, Neįvardijama Visa smelkiančia Būtimi, kokia forma besireikštume. Todėl visa, ką mes girdime, ir ji girdi. Visa, ką mes matome, ir ji mato. Tai, ką jaučiame, patiriame, ir ji per mus, kartu su mumis patiria. Visa, kas su mumis vyksta, tampa jos patirtimi. Tačiau drauge ji jaučia, suvokia, žino neįsivaizduojamai daugiau nei atskiras žmogus, pavienė būtybė – jos sąmonėje telpa visų būtybių jausmai, gyvenimai, mirtys, susipinančios aistros, alkis ir meilė…
Ji aprėpia mus visus su visais mūsų įsikūnijimais, istorijomis, skausmu ir džiaugsmu. Induizme tokia Aukščiausioji būtis, aprėpianti visas būtybes, visą kosmosą, visą neišreiškiamą giliausiąją esmę, įvardijama kaip Aukščiausiasis Brahmanas – nesuteršiamas, negimęs, nemirsiantis…
Mes esame viena, mes nemirtingi…
Iš esmės mes esame viena su viskuo. Iš esmės mes nemirtingi. Tarsi bangos išnyrame iš amžino Dvasios vandenyno, nesvarbu, kaip jį bevadintume – Brahmanu, Adi Buda, – ir vėl į jį panyrame. Šis vandenynas visada palaimingas, nušvitęs, savipakankamas. Tik artėdami prie jo aprėpimo, imame jausti šią palaimą, savipakankamumą, beribes išsiskleidžiančias ir susipinančias prasmes, besąlyginę meilę, kuri galų gale įprasmina viską, kas bevyktų mums, bet kokiai gyvybei…
Tik žmogiškojo proto bei ego apribojimai mums kuria atskirtumo, beprasmiškumo iliuziją. Žvelgiant iš toliau, plačiau, viskas galų gale įgyja savo prasmę, suranda savo vietą, nurimsta palaimintoje beribėje būtyje…
Visos būtybės – viena kitai tėvai ir motinos…
Būdami nušvitusios būties dalys, mes galime nušvisti, sugrąžinti savo vientisumą, aprėpdami visumą. Apie tai kalba buda, kviesdamas į visas būtybes žiūrėti kaip į savo tėvus ir motinas, šnekėdamas apie tai, jog įsikūnijimų yra buvę neįsivaizduojamai daug ir mes visi vienaip ar kitaip vienas kitam esame tapę tėvais ir motinomis…
Mes galime aprėpti savo sąmone visą esatį, visas savo ir kitų būtybių patirtis, kokios jos bebūtų, apgobti jas besąlygine meile. Anksčiau ar vėliau nušvisime, atsivers visa, kuo buvome, kas esame. Anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip tai įvyks… Tai didžioji viltis – juk esame nemirtingi, turime pakankamai laiko viską įprasminti, mums tai duota.
