Noriu atsakyti į kai kuriuos komentarus, kurių sulaukiau po pirmos publikacijos šia tema bei papildyti tekstą tema: „Keletas minčių apie sielos gydymą“
Mindaugas:
„Nemanau, kad kitas žmogus gali išgydyti kito žmogaus sielą. Mano manymu sielą gali išgydyti tik kita siela, o jei sudėtingiau tariant,tai tik dažniausiai padėti, o išgyjimas priklauso tik nuo tos sielos kūno poelgių, kurie iššaukia tam tikrų emocijų ir jausmų išspinduliavimo kokybės lygį. Siela, kaip ir žmogus, tam tikra prasme, yra vieniša ir individuali. Dievas savo darbą jau padarė, sukurdamas savo dvasinę dalelę – sielą. Todėl, manau reikėtų nulenkti galvą šio gyvenimo savo tobulai sukurtam kūnui ir mokintis nebijant suklysti priimti visus išbandymus, kaip dovanas nuo dieviško stalo. Tokiu būdu kyla klausimas: ” Ar verta kitam padėti, kada jis pats nenori to paties, t.y. padėti sau pačiam, jau nekalbant apie kitos sielos gydymą?“ Labai geras straipsnis ir ačiū autorei už nuostabias mintis.“
Mindaugai, sutinku, kad neįmanoma padėti kitam žmogui, juolab jo sielai, jei jis to nenori. Būtent apie tai ir rašiau – pradžioje reikia suvokti, ar pagalba tikrai reikalinga, ar tikrai žmogus pasiruošęs ją priimti.
Kita vertus, kuomet tikras gyduolis gydo, tai yra žmogus, argi tame nedalyvauja jo siela? Manau, toks gydymo ir pagalbos procesas gali vykti tik tuomet, jei gydančio žmogaus asmenybė darbuojasi kartu su savo siela bei amžinąja dvasine esatimi sutartinai su gydomojo žmogaus siela, dvasia.
Juk tuomet bendradarbiauja ir sielos, ne tik žmonės? Nereikia numirti fiziniame kūne, kad sielos galėtų bendradarbiauti. Tereikia panorėti, susiderinti su sielos gyvenimu, jos uždaviniais, imti veikti kartu. Tai vienas iš skiriančių požymių tiek gyduolio, tiek dvasinio mokytojo – jog jis veikia kartu su savo siela, su amžinąja dvasia. Galima sakyti, ir su Dievo malone tuo pačiu. To galima išmokti, jei yra tikras troškimas.
Vėlgi – pasakymas, jog viena siela gali tik padėti kitai sielai išgyti, bet ne ją išgydyti. Ir taip, ir ne. Didžiąja dalimi tai tinka – turi būti atsakas į pagalbą, reakcija, priėmimas kitoje sieloje, kitame žmoguje, gilus bendradarbiavimas, tik tada gali būti pokyčiai. Tai susiję ir su pasiruošimu priimti pagalbą.
Kita vertus, yra atvejai, kuomet siela ar jos fragmentas, susijęs su įsikūnijimu, yra tiek traumuotas, jog nebeturi valios, jėgų ką nors keisti. Būtent tokiais atvejais siela po įsikūnijimo panyra į ilgą “miegą”, giliai latentinę būseną, kol yra dvasinių pagalbininkų gydomi jos apvalkalai, energijos, struktūra. Tik šiek tiek atsigavusi, ji jau gali kažko vėl norėti, kažką rinktis, kažkur pasukti, rodyti savo valią, atliepti.
Panašiai yra ir su materialiu kūnu, žmogiškąja asmenybe. Gerbiame žmogaus laisvą valią, kai jis yra sąmoningas ir klausiame, ar jam reikalinga pagalba. Tačiau, jei pamatysime žmogų, gulintį ant kelio, partrenktą automobilio, traumuotą, be sąmonės, juk nelauksime, kol jis atsipeikės, kad paklaustume, ar jam reikalinga pagalba, ar jis sutinka ją priimti. Tiesiog pulsime padėti kaip galime, kviesime greitąją pagalbą. Taigi, vis-gi egzistuoja atvejai, kuomet gydymas vyksta tik iš vienos pusės. Tuomet, kai tas, kam reikalinga pagalba, nebegali atliepti, prašydamas pagalbos. Tačiau egzistuoja esminis, amžinas besąlyginės meilės ir sielų tarpusavio pagalbos susitarimas atliepti, padėti, kuo galima neformaliai, besąlygine meile, kiek įmanoma, kai tai būtina, nepažeidžiant kitos būtybės laisvo pasirinkimo, laisvos valios.Vis-gi, tai išimtys.
Jūratė:
„Ačiū, labai įdomi ir sudėtinga tema. Drąsu taip surašyti. Pirmoje vietoje, man rodos, yra Dievo malonė…”
Ačiū, Jūrate, labai gražus pasakymas: „Pirmoje vietoje, man rodos, yra Dievo malonė.“ Ko gero, taip ir yra. Šiame tekste nedariau rimtos analizės, kas turi būt pirmiausia. Kaip minėjau, šios mintys gimė spontaniškai, kaip atsakymas žmogui, kuris klausė apie priežastis problemų, iškilusių pagalbos kitiems metu. Gal ir reiktų sugrupuoti pagal svarbą, ačiū už gerą mintį.
Taip pat manau, svarbu suvokti, jog Dievas, spinduliuojantis malonę, mano manymu, yra ne tik kažkur išorėje, ten, kur jį reikia pasiekti kokių nors praktikų, maldų, nuopelnų, troškimo pagalba. Jis taip pat ir kiekviename žmoguje – tai jo dvasinė esatis. Tai ta pati Dieviška, spinduliuojanti malonę, neatskiriama Amžinoji Dieviškoji esatis, kurią esame pratę priimti kaip šventą, maloningą, beribę, suvokdami ją kažkur už žmogaus ribų. Tačiau tokia pati, ji yra ir mumyse. Skirtumo nėra, tai – viena, giliai, esmingai viena. Tik žmogiškajam protui būdinga net savo dvasinę esatį sumenkinti, sumažinti, tapatinant ją su asmenybe ar su siela. Tačiau žmogus – ir baigtinė asmenybė, ir beveik amžina, beveik beribių galimybių siela ir visiškai amžina iš tiesų beribių galimybių palaiminta dvasia.
Kuomet žmoguje šie pradai ima darbuotis, kurti, veikti kartu – dieviškumas, kaip ir malonė, gali vis labiau smelkti visas jo dalis. Taigi iš tiesų vientisame, nuolat bendradarbiaujančiame ne tik su protu, bet ir su siela, su dvasia žmoguje nėra atskirtumo, kas per jį veikia – žmogus, siela, dvasia, protas, sąmonė. Be abejo, toks vienis – tai nuostabi amžinoji siektinybė. Jos realizacija – pergalingas budos būvis. Kelias į tai – ilgas ir viliojantis, nelengvas.
Tačiau svarbu iš esmės neatskirti, jog atskirai veikia žmogus, atskirai siela, atskirai dvasia, atskirai protas, atskirai širdis. Jėga, malonė, palaima – vienyje.
Svarbu, ar asmenybė leidžia, renkasi, kad per ją tai vis labiau reikštųsi, ar nesipriešina, ar trokšta. Gydymo procese svarbu, jog iš tiesų nebeliktų skirtumo tarp Dieviškos esaties išorėje ir viduje, tarp asmenybės, sielos, dvasios. Tarp proto ir širdies, sąmonės…Tarp Dievo malonės išorėje, viduje, tavyje, manyje, visame kame… Ačiū visiems pasisakiusiems.
