I Dalis
Štai vienas ryškus pavyzdys, kuris atveria, kaip netikėtai žmogų gali užklupti praeities karma, prasidėjus naujam gyvenimo periodui; užgriūti užtemdydama jo laimingą gyvenimą, paversdama jį košmaru. Šis pavyzdys taip pat moko, jog ir iš tokių situacijų galima išeiti, jas transformuoti, susigrąžinant sąmoningumą, ramybę ir sėkmę. Tai įmanoma, jei tik žmogus ieško išeities, tiki, kad ją suras, stengiasi. Jei jis renkasi ne dramą ar susireikšminimą bėdoje, bet meilę, atlaidumą, sėkmę, dvasios jėgą.
Tai istorija apie nedidelę, simpatišką, linksmą moterį, kurios meilė savo vaikams, gyvenimui ir tvirtybė vėliau tapo pavyzdžiu visai grupei žmonių svarbioje dvasinėje kelionėje…
(Jei jums atrodys, jog atpažinote pasakojime žmogų, kurį asmeniškai pažįstate, neskubėkite daryti išvadų. Vardai, kai kurie faktai pasakojime sąmoningai pakeisti etikos sumetimais. Todėl neskubėkite vertinti. Galite suklysti..:))
VASAROS STOVYKLA
Tai vyko vienos mano vedamos dvasinio ugdymo vasaros stovyklos metu. Daug metų vasarodavome bei praktikavome įvairias dvasines praktikas nuostabioje vietoje prie didelio ežero. Šimtametės pušys ir eglės, aukštos kalvos ir slėniai padėjo mūsų praktikoms tapti giliomis, tikromis. Gausios žemuogės, nuostabus oras, šypsenos kaip akivaizdus besirūpinančios mumis apvaizdos įrodymas atverdavo, sušildydavo širdis.
Vaikai siausdavo savo teritorijoje, o suaugusieji džiaugėsi, turėdami galimybę nirti į gilias dvasines praktikas, ilgesniam laikui visiškai pamiršdami miestą, darbą, kasdienybės rutiną. Mes tapdavome tyrinėtojais, kūrėjais, kuriančiais save. Didžiulės šalia esančios pievos, kupinos gausybės laukų gėlių ir garsiai čirškiančių žiogų, driežiukai, drugeliai, rasa, pilnatis, vaivorykštė, nusišypsanti iš dangaus, tyras ežero vanduo mums sustabdydavo laiką, išplėsdavo pasaulį. Dienoms bėgant, vis daugiau mano stovykliečių tai šen, tai ten pratrūkdavo linksmu kvatojimu, pašėlusiu šokiu lietuje arba daina prie laužo. Stovykloje tapdavome akivaizdžiai laimingais žmonėmis. Tačiau visa tai – ne savaime. Kartais, kad ši darna galėtų išsiskleisti ir tęstis, prireikdavo didžiulių pastangų.
PRAŠAU PAGALBOS
Vienos tokios stovyklos pradžioje į mane kreipėsi jauna moteris, (pavadinkime ją Lina – tiesiog tai gražus, paprastas vardas), prašydama padėti suvokti jos problemas arba jas išspręsti. Ji man papasakojo, jog nuo to laiko, kai pagimdė vaikelį, ( o tai įvyko prieš keletą mėnesių) jai nuolat kartojasi keista būsena. Ši būsena aktyvuojasi tada, kai ji nori maudyti, prausti savo kūdikį.
Štai ką ji man pasakojo:
– Nesuprantu, kas man darosi. Atrodo, esu sveiko proto, myliu savo vyrą, myliu savo vaiką, labai noriu, kad mes laimingai gyventume. Taip ilgai to troškau… Tačiau kai tik susiruošiu maudyti savo vaiką, su manimi vyksta kažkas neįtikėtino: aš tarsi sustingstu, mane sukausto baimė. Man atrodo, jog nutiks kažkas baisaus, jog mano vaikas nuskęs, arba kad jis jau nuskendęs… Kitą kartą matau, kad aš jį skandinu. Man ima atrodyti, jog aš turiu jį nuskandinti. Suprantu, kad tai nenormalu, tačiau nieko negaliu padaryti. Tai ne mano mintys ir tuo drauge jos mano… Jos veržiasi į mane.
Jos emocinė būsena stipriai pakito, matėsi, jog sunkiai tramdo baimę, graudulį…
-Sukyla didžiulės baimės – man vis ima atrodyti, jog viskas beviltiška, jog nutiks kažkas baisaus, jog šeimyninė laimė man neskirta, kad aš greitai numirsiu, kad vyras mus paliks. Atrodo, kad pradedu nekęsti savo vaiko. Bet juk aš jį labai myliu. Nežinau, kaip taip gali būti, ką su tuo daryti. Man baisu dėl šių jausmų, tai varo į neviltį, isteriją – atrodo, jog viskas vi stiek baigsis beviltiškai, dramatiškai, ką bedaryčiau… Mano vyras nebesupranta, kas darosi, nežino, kaip man padėti. Atrodo, jog kraustausi iš proto. Kreipėmės į gydytojus. Jie sako: „Tai jaunos mamos nervai, praeis, pagerk valerijono”. Bet tai nepraeina, o tik gilėja… Kas vyksta? Gal aš nenormali? Kas man blogai? Aš nebegaliu toliau taip gyventi – tai nepakeliama, baisu. Niekad nesitikėjau, kad tai bus….
KARMOS TRANSFORMACIJOS SESIJA I
Pradžioje aš padėjau jai nurimti. Po to ėmėme aiškintis, ar buvo iki kūdikio pagimdymo panašios būsenos, jausmai, ar ji norėjo vaikų, kokie santykiai su vyru. Ji paaiškino, jog vaiko norėjo, vyras taip pat. Iki vaiko pagimdymo nieko panašaus nėra patyrusi, tai jai nauja. Santykiai su vyru geri ir tokios emocijos jai nebūdingos.
Praėjus kažkiek laiko iš jos aiškinimų man buvo akivaizdu, jog ji tapatina save su kažkokia kita asmenybe. Paprašiau:
– Nurimk, atsipalaiduok, labai giliai nurimk. Būk čia ir dabar, tiesiog leisk sau nurimti, atsipalaiduoti.
Po truputį, bendromis pastangomis, ji nusiramino, atsipalaidavo, įėjo į vis gilėjančią ramybę.
– Padėk man suvokti, kas tau vyksta. Prisimink vieną iš tokių situacijų, kai tu maudai vaiką. Aiškiai įsivaizduok, kaip tai vyksta. Prisimink, ką jauti. Įsivaizduok, lyg tai vyksta čia ir dabar.
Tuo metu man jau pavyko įvesti moterį į pakitusią sąmonės būseną, kurioje jai buvo lengviau prisiminti, susikoncentruoti. Norėjau aiškiau pamatyti, kas jai vyksta tuo metu, kai maudo kūdikį. Netrukus ji tarė:
– Štai, aš prisimenu, jog ruošiuosi maudyti vaiką. Laikau jį ant rankų. Pradžioje aš jaučiu jam didelę meilę ir švelnumą – myliu savo vaikelį. Man gera, niekada anksčiau nebuvau tokia laiminga… Taip, aš jį laikau rankose. Štai mano rankos artėja prie vandens, vaiko kūnelis nyra po vandeniu, tačiau dabar kažkas nutinka. Mane perveria baimė ir nuojauta, aš sustingstu. Žinau, ką toliau padarysiu… Jaučiuosi labai keistai. Tai lyg aš ir ne aš vienu metu. Sukyla keistas fatališkumo, kažko neišvengiamo, sunkaus, neatšaukiamo jausmas. Rodos, tuoj, tuoj kažkas nutiks. Aš turiu kažką daryti, kad nenutiktų baisiausia. Jaučiu, jog jei tęsiu turėti šį vaiką, kažkas nutiks. Nutiks baisiausia.
– Pasistenk suvokti: kas nutiks, jei tu tęsi turėti šį vaiką?
– Nežinau.
– Rinkis žinoti. Aš jaučiu, jog tu žinai, gali žinoti. Giliai tavyje yra dalis, kuri žino, ko tu bijai. Giliai tavyje yra dalis, kuri gali visa tai išspręsti. Ar tu nori susisiekti su šia savo dalimi, ar nori visa tai pakeisti?
– Noriu.
– Ar tu pasiruošusi giliai, nuodugniai padirbėti, kad pakeistum šią situaciją?
– Taip, pasiruošusi.
– Eik paskui tiesą savo pojūčiuose, pasitikėk pirminiu pojūčiu, sek paskui vidinę tiesą šioje situacijoje, nirk gilyn, leisk tave vesti tavo giliajai jėgai bei intuicijai… Nieko nebijok, aš su tavimi, tave lydėsiu ir išvesiu atgal į tau saugų pasaulį…
Kurį laiką ji atrodė lyg „pakibęs” kompiuteris ar sustojusi mašina, lyg panirusi po vandeniu… Atrodė, ji sunkiai suvokia, kas ir kur ji yra, tačiau stengiasi prasimušti pro neaiškių pojūčių, baimių, abejonių brūzgynus…
– Tęsk prisiminti situaciją, kai maudai vaiką. Pasistenk suvokti savo pojūtį: kas esi, kaip jautiesi, kaip atrodai, kiek metų tai moteriai, kuri taip aiškiai žino, kas toliau nutiks? Kiek metų tai moteriai, kiek jai metų?
Moteris pasakė amžių, kuris buvo jaunesnis, nei jai iš tiesų buvo tuo metu.
– Sakyk, kokia kalba šneka ta moteris, kuri viską žino apie tai, kas nutiks? Ar ji kalba lietuviškai? Kokia kalba ji kalba ?
(Aš jos taip klausiau matydama, jog jos sąmonė nugrimzdo giliau, priartėjo prie kitos moters, laikančios ant rankų nuskendusį – ne, nuskandintą – sūnelį, būsenos… Mačiau, jog ši moteris kitos tautybės ir tai gali padėti jai suvokti save. Mačiau, jog būtent šios moters prisiminimai, nuskandinto sūnaus vaizdas, su tuo susijusi drama ją šiurpina, neleidžia ramiai gyventi šiame gyvenime. Mačiau, jog būtent ši dramatiška situacija, kažkada įvykusi moteriai visai kitame gyvenime, veržiasi į jos dabartinį gyvenimą, norėdama tapti jos dabartimi. Mačiau, jog kažkada įvykusios dramos intensyvumas, ryškumas, siaubas būtent dėl šio ryškumo hipnotizuoja ją, traukia į save, prikausto dėmesį, jos energiją lyg sūkurys, iš kurio pati ji nepajėgia išsikapstyti. Tai vyksta taip stipriai, jog ji, pati to nesuvokdama, pradeda tapatintis su šios moters jausmais, mintimis, valia. Tai vyksta taip įtikinamai, jog ji, nesuvokdama, kas vyksta, po truputį atsiduoda tai situacijai taip, lyg ši realiai egzistuotų jau jos gyvenime. Mačiau, jog tai, kas ją pagauna, – tai vienas iš jos sielos praeitų gyvenimų, kaltės bei didžiulių praradimų jausmas jame. Tai vykdavo kiekvieną kartą, kai ji maudė savo mažylį. Ši praeities situacija grėsė įsiveržti į dabartį kaip galiojanti joje bei sukurti naują dramą, pratęsti ankstesnę sunkią karmą.
Taigi, norint grąžinti ją į jos šiandieninį gyvenimą, reikėjo suvokti, kas gi tuomet įvyko – ko būtent ji bijo. Kodėl tai įvyko, dėl kokių priežasčių, ką būtent reikia paleisti, iš ko išsitapatinti? Taigi aš ir vėl kantriai jos paklausiau:
– Kokia kalba kalba ta moteris, kuriai nutiks kažkas baisaus? Jos kalba lietuvių?
Ji kiek nustebusi pasakė, jog ne… Ta moteris kalba kitokia, tikrai ne lietuvių kalba. Matėsi, jog ta moteris, kurią ji dabar išgyveno kaip save, net nežino, kas tai yra lietuvių kalba, kad jai tokia kalba net neegzistuoja…
– Kokioje šalyje gyvena žmonės, kurie ja kalba? Ar tai Lietuva ?
Ji vėl kiek nustebusi atsakė, jog ne, ne Lietuva, tai Olandija. Ji atsakė taip, tarsi tai būtų savaime suprantama.
– Sakyk, kas nutiko šiam vaikui, kurį laikai ant rankų? Kas jam negerai?
Ją pradėjo purtyti verksmas, pereinantis į raudojimą. Ji ėmė kartoti:
– Ne, ne, negaliu…
Ir užsidengė rankomis veidą. Teko ir vėl klausti, paskatinti: „Išdrįsk suvokti, kodėl jis nejuda, šis vaikas, kas jam nutiko? Juk tu žinai. Pasakyk tai garsiai, išdrįsk…” Ją purtė rauda, ji kartojo: „Ne, negali būti, nenoriu. Aš nenoriu, negaliu į tai žiūrėti, nenoriu, negaliu”. Ją ir vėl purtė rauda, veidas ištino, paraudo…
Man teko ją kalbinti:
– Lina, juk tu nori būti laiminga, padėti šiai moteriai? Juk tu ją myli, tiesa? Išdrįsk pažvelgti į tai, kas įvyko, būk drąsi.
Aš mačiau, jog tai, kas ją gąsdina, – tai vienas jos praeitų gyvenimų. Jog jame nutiko baisi drama, kuri nedavė šiai sielai ramybės ir šiame gyvenime. Kaltės jausmas, baimė, skausmas, praradimo kančia aktyvavosi situacijose, kurios buvo panašios į tą, kuri nutiko kažkada seniai, prieš daugelį metų, visai kitai asmenybei, tačiau tai pačiai sielai – jos sielai.
Būtent per savo sielą ji pasijusdavo esanti vieninga su šia moterimi ir galėjo jausti tai, ką kažkada ji jautė… Stebint iš šono, tai visada atrodo neįtikėtina. Tai, kad tai apskritai vyksta. Tai, kaip stipriai tai gali vykti. Kita vertus, kada tai vyksta, dauguma žmonių tiesiog to nesuvokia, o matydami kitame kažką panašaus sako: „Tu šiandien kažkokia ne sava, tu kažkoks nesavas….. Gal kas atsitiko?”
Dėl šios jungties jai galėjo aktyvuotis prisiminimai, tarsi jie būtų jos pačios, kai tik ji atsirasdavo situacijoje, primenančioje ankstesnio gyvenimo dramatiškus įvykius.
Iš tiesų turėjo įvykti kova tarp praeities ir dabarties, ir tik nugalėjus dabarties sąmonei ji galėjo likti sėkminga mama, žmona, ramiai tęsti dabartinį savo gyvenimą. Būtent tai ir reikėjo įtvirtinti. Jei nugalėtų praeitis – ką gi, lengva buvo įsivaizduoti ją vienoje iš psichiatrinių gydyklų, nesusiorientuojančią laike, nebesuvokiančią savęs.
Nors mačiau šią situaciją, tačiau nenorėjau jai jos piršti, pasakoti, kol moteris pati suvokė, kas nutiko. Laukiau, kol ji išdrįs tai pamatyti. Jei pati jai būčiau papasakojusi tai, ką mačiau, ji tiesiog nebūtų patikėjusi, liktų abejonėse, o drauge negalėtų ir paleisti kažkada įvykusios dramos. Mačiau, jog ji visai arti suvokimo, prisiminimo. Jog reikia tik kantriai jai padėti prisiminti, o prisiminus padėti paleisti, atleisti praeities skausmą, siaubą ir eiti pirmyn, gyventi šį gyvenimą. Ir vėl aš jai bandžiau padėti suvokti šią dvigubą situaciją, kurioje jai susipynė vienas iš praeitų ir dabartinis gyvenimas – šio gyvenimo rami, sėkminga tėkmė ir praeito dramatiško gyvenimo srautas.
