Štai keletas minčių apie sielos gydymą – jos kilo tuomet, kai manęs paklausė, kaip išeiti iš susidariusios sunkios būsenos po to, kai žmogus norėjo padėti kitam žmogui. Šios mintys žmogui pasirodė vertingos, padedančios, todėl jomis pasidalysiu…
ŠVIESA POŽIŪRYJE
Gyduolio požiūris į situaciją turi būti šviesesnis nei to, kurį jis gydo. Neužtenka tik galių, žinojimo, įžvalgos, ypač, kai gydymas susijęs su siela. Šviesa turi būti ir požiūryje – į gydomąjį, į situaciją, gyvenimą. Būtent ši šviesa ir yra viltis, būtent jos jėga ir iškelią tą, kuris gydomas, iš tamsos, iškelia aukščiau karmos, jos pasekmių, paklydimų į viltingą sveikatos būseną, atveriančią galimybę toliau gyventi, stengtis, tobulėti… Iš jos ir gimsta nepririšanti atjauta, nereikalaujantys atlyginimo santykiai. Visgi šis šviesus požiūris neturi susipriešinti su objektyvumu. Kaip tą padaryti – tai dvasiškai praktikuojančio, padedančio kitiems vidinė užduotis, jo vidinis darbas…
CINIZMAS, TRAUKIANTIS ŽEMYN
Jei gyduoliui bus būdingas cinizmas ar net per didelis skepsis, akcentavimas negatyvių dalykų situacijoje, jis, net turėdamas įžvalgą, galias, negalės padėti ar padės tik paviršutiniškai, o padėjęs skaudžiai už tai mokės, nes cinizmo energija panaši į ligos bei nelaimės… Per juos jis prisilipins prie bėdų traukinio, traukiančio jį į tamsą, iš kurios buvo prašomas padėti išvesti…
NEPRISIRIŠIMAS
Jei gyduolis kabinsis į gydomojo ydas, silpnybes, jis pats taps pažeidžiamas, negalės iš esmės padėti, išvesti ne tik iš ligos, bet ir iš to karmos fragmento įtakos, kuris susijęs su šia liga, su šiuo negalavimu ar bėda. Todėl jo požiūris į gydomąjį turi būti lengvas ir šviesus, vibruojantis aukštesne vibracija nei to, kuris pas jį atėjo pagalbos.
Taip pat gyduolis, jei nori likti sveikas, turi neprisirišti prie gydymo situacijos, prie asmenybių, kurias gydo, prie gydymo rezultatų, juos paleisti, įteikti aukštesnei valiai – tik tuomet jis galės gyventi ramybėje ir likti sveikas, kaip ir tas, kuris atėjo pagalbos…
RAMYBĖ, TAIKA SAIKAS
Gyduolis taip pat turi labai vertinti ramybę ir taiką, turėti ramybės, saikingumo, tik tuomet ir gydomojo karmoje jis nesukels nereikalingų, per didelių energijos sūkurių – ar jie iš esmės būtų pozityvūs, ar negatyvūs…
PAVADINIMO SĄLYGINUMAS
(Tiesą sakant, sielos gydymas – tai tik sąlyginis posakis. Būtų naivu manyti, jog per šiuo metu žmogiškajame kūne gyvenančią asmenybę mes galime pasiekti visą sielą, visą švytinčią jos struktūrą, visą jos beribę patirtį, susijusią su daugybe gyvenimų. Naivu tikėtis, kad per momentines žmogaus patirtis, kokios jos bebūtų ryškios, stiprios, galime išgydyti visą sielą. Juolab, kad turbūt net ir neįmanoma sakyti, jog serga visa siela – manau, tai būna rečiau, nei įprasta manyti. Kai sakoma „sielos gydymas”, dažniausiai turima omenyje asmenybės ryšio su siela bei dvasia gydymas. Arba gydymas tos sielos dalies, kuri glaudžiausiai susijusi su problema ir su asmenybe, su jos užduotimis bei interesais … Su žmogiškąja sąmone ir gyvenimu. Na, kartais gydymas pasiekia, kaip esu patyrusi, ir patirtis įsikūnijant gyvūnų ar net augalų pasaulyje. Visgi tai toli gražu ne viskas. Kaipgi, sakykite, galima būtų gydyti sielos patirtis ir žaizdas, gautas tuomet, kai ji gyveno, tarkime, Sirijaus žvaigždės sistemoje ar kur kitur ir turėjo kūną, kuris visiškai nepanašus į žmogaus civilizacijoje, kuri turi mažai bendro su dabartine žmogaus visuomene, visiškai kito pobūdžio ryšius, bendravimą? O kiek tokių patirčių ji turi? Taigi galime liestis tik prie tų sielos dalių bei patirčių, kurios suvokiamos žmogaus protu ir patirtimi, ne daugiau… Bandant eiti giliau, su retomis išimtimis, sąmonės saugikliai ima „užsitrumpinti“, atjungdami ją, uždarydami sąlytį, informaciją…
Visgi sakyti SIELOS GYDYMAS yra paprasčiau, todėl tokį posakį ir vartosiu. Tiesiog reikėtų prisiminti, jog jis sąlyginis, sutartinis…)
