Prašau, prisimink mane….
Štai dar vienas pavyzdys, susijęs su bendradarbiavimu tarp rūšių, tarp sielų, tarp įvairių evoliucijos pakopų. Tokiu, kuris atrodo neįsivaizduojamas bei atskleidžia didžiulę meilę, kurios sklidinas sielų pasaulis. Šis įvykis giliai sukrėtė mano širdį. Kaip ir tai, ką rašiau anksčiau, tai neįrodoma, protu atrodo keista, tačiau širdimi giliai pažįstama. Dėl šių atvejų jaučiu didžiulę meilę tiek didžiosioms gyvūnų sieloms, tiek aukščiausiajai valiai, kurioje mes judam, gyvenam, kvėpuojam, tobulėjam… Tokie įvykiai atskleidžia, jog ir evoliucijoje nėra viskas taip „linijiniai“ paprasta. Mes gyvename Dievuje, Dievo viduje, vadinasi, ir stebuklo viduje.
Tai įvyko vėlyvą rudenį – tuomet sunkiai sirgau. Liga niekaip nenorėjo praeiti, jėgos vis mažėjo, liga tęsėsi kankinančiai ilgai.
Vieną tokią tamsią, sunkią dieną vyras rado prie namo durų, kuriame tuomet gyvenome, mažytį rainą katinuką. Jis buvo labai liesas, sušalęs ir gailiai kniaukė. Nors niekada taip nedarydavo, pagautas kažkokio impulso, vyras paėmė šį katinuką ir atnešė tiesiai man į lovą, kurioje gulėjau.
Katinukas buvo labai meilus – atrodė, jis mus pažįsta labai seniai. Ir, nors gavęs maisto, šiltą būstą, jis galėjo dėl to būti mums dėkingas, visgi jo meilės išraiška atrodė keista, šiek tiek per stipri paprastam katinui. Užsilipęs lovoje, prisiglaudęs prie mano veido, jis vis stengėsi su tokia jėga iki skausmo trinti savo mažą snukelį į mano skruostus ir nosį, jog atrodė, kad nori amžiams įtrinti savo kvapą, savo būtį taip stipriai, kad jo niekada negalėtume pamiršti. Aš ir nepamiršau – iki šiol nepamiršau, visada prisimenu šį jo tokį iki skausmo stiprų, kantrų trynimąsi į mano veidą.
Gyveno jis pas mus neilgai, o po savaitės, išėjęs iš namų, nebegrįžo. Aš beveik iš karto po to pradėjau sveikti. Praėjus gal mėnesiui, vyras man pasakė: „Nenorėjau tau iš karto sakyti. Tačiau dabar pasakysiu. Aš radau šalia, miške, mūsų katinuką, rainiuką – nukankintą ir pakartą…. Matyt, vaikai žiauriai pasismagino… Neįsivaizduoju, kaip galima taip elgtis su bejėgiu padaru…”
Man suspaudė širdį – iš karto pajutau, jog tai susiję su manim. Kažkodėl aš iš karto žinojau, jog išeidamas jis išsinešė mano ligą ir skausmingą karmą, atpirkdamas ją savo gyvybe, savo skausmu. Kodėl taip turėjo būti – kas žino…
Galbūt tai buvo kaip nors senais ryšiais susiję su „Didžiąja kate“, kuri norėjo atsidėkoti. Galbūt tai susiję su darbais, kuriuos dar turiu nuveikti. Tačiau dabar aš žinau, jog mes visi esame svarbūs, jog nuopelnai ir skolos neužsimiršta. Jog pagalba, kaip ir atpildas, gali ateiti pačiu netikėčiausiu būdu.
Galima būtų sakyti, jog tai neįrodoma. Taip, neįrodoma – tai dalykai, susiję su širdimi, tikėjimu, intuicija. Tačiau, jei kažkas išsineš tavo ligą ir kančią, manau, tu tai pajausi, atpažinsi širdimi, jei tik neapgausi savęs – ji negalės nesuspurdėti krūtinėje. O gal jis atėjo iš žvaigždžių? Kažin kur jis dabar, kur žengia jo letenėlės, kam jis murkia? Kur jo gėlėtos pievos?
Dabar aš žinau, jog iš dangaus į mus, į mūsų skausmą, džiaugsmą, kančią žiūri ne tik žvaigždės, bet ir Didžiosios gyvūnų sielos, mūsų archisenų protėvių sielos…Didžioji katė, Didžioji meška, Erelis ar Delfinas, Banginis…. Kur benukeliautume, kuo betaptume, mes visiems laikams liksime jų vaikais, o jie – mūsų Didžiaisiais Tyraisiais Protėviais. Bendradarbiavimas tebevyksta, mūsų sielos tebemyli ir kartais, kaip gali, gelbsti viena kitą. Ši Didžiojo žmogaus meilė jiems atspindi žvaigždynuose.
Moterys iš Veneros, vyrai iš Marso, o Katytės – iš dangaus…
Pakelk akis į dangų, juk ten – Liūto ir Meškos žvaigždynai, ten skrieja dangumi Erelis ir Gulbė, Didysis Šuo… Ko gero, ne be reikalo… Žmogus tiesiog nesuvokia iki galo savo meilės – kokia gili ji yra, kaip glaudžiai, giliai mes susiję su Didžiosiomis gyvūnų sielomis, kaip stipriai juos mylime, kaip labai jie mums reikalingi… Baigiant rašyti tekstą, prie manęs atbėgo ir šalia susirangė mano katinukas – prisiglaudė arti arti ir sėdėjo labai tyliai. Jis retai tebūna toks tylus. Šiaip jau yra triukšmingas ir daug kniauksi, bando šnekėti.
Prieš jį įsigyjant, kai pradėjau ieškoti katinuko, paskambinau vienai juos auginančiai moteriai, kurios skelbimą radau internete. Abejojau, ar tikrai tokios rūšies katino noriu. Tačiau moteris mane pažino – daug metų ji klausė mano vedamą radijo laidą. Ji iškart pradžiugo: „Aš labai noriu jums padovanoti katinuką, neimsiu už jį pinigų. Man bus džiaugsmas, jei auginsite mano katinėlį, jei jis būs jūsų namuose…” Kai galų gale atvažiavome su vyru pasiimti katinuko, išsiklausinėjau apie jo gimimo dieną, laiką..
O varge, katinėlis buvo gimęs per pačią pilnatį, labai nepalankią Mėnulio dieną… Galima buvo tikėtis, kad bus arba labai agresyvus, arba labai baugštus, nervingas. „Na, ką daryti? – manau sau – Negi turėčiau gyvūnėliui rodyti diskriminaciją astrologiniu pagrindu, neimti jo, jei gimė tokią dieną? Jei būtent jį man dovanoja, tai gal ir turiu auginti?”
Štai mes ir gyvename kartu – katinukas iš tiesų labai baugštus, gąsdinasi ir krentančio šapelio, menko garso, bet drauge ir stengiasi būti labai drąsus, ginti namus. Sekioja tarsi šuniukas paskui ir labai daug kniauksi, rodos, nori viską papasakoti, pasidalyti tuo, ką mato ir jaučia.
Štai aš ir galvoju, kokios priežastys padarė jį tokį baugštų? Ar jis tik dėl pilnaties toks nervingas? Kur anksčiau buvo jo siela, ką matė? Mes gyvenam ir kartu mokomės ramybės, pasitikėjimo pasauliu. Ir mums gerai…
O žmogus? Na ką gi – kartais jis labiau laukinis nei žvėris. Jam taip pat dar reikia labai daug ko išmokti…
