Galimybės, ateinančios iš sakralaus ryšio su protėviais…
Ar daug jūsų gyvenime reiškia protėviai? Ar turite su jais gilų, sakralų ryšį? Ar tai suteikia jums apsaugą, palaikymą, kokių neturėtumėte be jų?
Turbūt, kuomet greitai, drąsiai, griežtai išsireikalaujate kažko, kas jums priklauso gyvenime, negalvojate, jog tą padaryti jums padeda ne tik jūsų asmenybės charakterio bruožai, bet ir tie gyvenimai, kuriuos patyrėte, jūsų sielai įsikūnijant vilku, o gal leopardu, kažkuo, kas mokėjo veikti drąsiai, aršiai, be baimės ir abejonių…
Jei sugebate ilgai ir kantriai laukti, o atėjus laikui, veikti žaibiškai ir efektyviai, turbūt, negalvojote, jog šio gebėjimo galėjote mokytis ne tik žmogiškuose įsikūnijimuose, bet žymiai anksčiau, gal būt, dar buvimo krokodilu ar gepardu laikais?
Kai svajojame savo gyvenime išskleisti sparnus, neretai prisimename paukščio skrydį. Įsivaizduojame, jog skrendame virš kalnų ar pievų. Vėjas pučia į spranus, jie pagauna oro srovę, kuri kelia vis aukštyn ir aukštyn… Kai kam šie potyriai yra stebėtinai gyvi, įkvepiantys…
Kažkodėl vienas žmogus, net nežinodamas iš kur, giliai jaučia, žino, kaip vėjas šiurena skrendančio erelio didžiulius sparnus, gali prisiminti, kaip jis skrisdamas kraipo galvą, ieškodamas grobio, kaip sklendžia jo aštrus žvilgsnis, naršydamas žemę žemai apačioje, kaip galingi nagai įsikabina į grobį, girdi šaižiai suklykiančio erelio balsą. Kitas žmogus gali lengvai ir ryškiai pajusti gervę,grakščiai šokančią vestuvinį šokį, iškilmingai plasnojančią sparnais ir kilnojančią kojas tik jai vienai žinomu žingsniu…
Kitam šie potyriai bus svetimi, tačiau bus be galo artimas žirgo bėgimas, kanopų taukšėjimas, jo karčių i rodos kvapas, gilios akys… Jis žinos, kaip juda jo raumenys, žinos, ką žirgas jaučia, ko nori…
Iš kur mes turime visus tuos prisirišimus, ypatingas simpatijas? Protas lengvai sugalvoja argumentą, jog tai tik mūsų asmenybės ypatumai, tačiau ar taip iš tiesų ir yra, iš kur gi jie atsiranda, šie ypatumai, kur jų ištakos?
Kuomet fantazuojame apie skrydį, Nepagalvojame, jog galbūt, mums tą padaryti padeda ne tik fantazija, žmogiškoji patirtis, bet ir gyvenimai, kuriuos siela turėjo, įsikūnydama kaip erelis, kondoras, varnas, žuvėdra… Šie vaizdai, pojūčiai mus įkvepia, padeda išlaikyti svajones, nepamiršti jų…
Kartais, kai svajojame apie savo tikruosius jaukius ir saugius namus, kokius norėtume turėti, kai jaučiame, jog norėtumėte, kad prie namo būtinai augtų ąžuolas, pušis – nepagalvojame, jog galbūt, tai yra ir dėl to, jog mūsų siela turi tam tikrą sakralų ryšį su viena ar kita gyvybės forma, su kai kuriomis augalijos rūšimis, kurios ją ypač sustiprina, suteikia gilesnę prasmę gyvenimui, kažką primena…
Gal būt, tai atrodo neįtikėtina, tačiau man šie suvokimai apie gilų žmogaus ryšį, kurį jis turi iki šiol su augalų, gyvūnų pasauliais, vėrėsi daugiametės praktikos, meditacijų, darbo su žmonėmis metu, vedant sąmoningo kvėpavimo, regresijos sesijas bei įžvalgos dėka. Stebėtinos, nesibaigiančios persikūnijimų istorijos, kuriose atsiskleidžia, kaip sielos gelmėje glūdinti jėga, vienoks ar kitoks talentas yra šlifuojami įvairiose realybėse, išnaudojant visas galimybes, kur ji beįsikūnytų – žmonių, gyvūnų, augalų, mineralų ar gamtos dvasių pasauliuose. Kartais – nepažįstamose realybėse, kurias aprašyti žmogaus protu iš viso nėra galimybių…
Mes, kiekvienas mūsų, esame slėpiningos, dieviškos, nesuvokiamos būtybės, nešiojančios savyje ištisus didžiulius “serialus” įvairiausių įsikūnijimų istorijų, persipinančių iš gyvenimo į gyvenimą sielos užduočių, nesįsivaizduojamų iššūkių, kuriuos patys sau formuojame dar prieš įsikūnijią, kad vėliau galėtume jį praeiti, vėl ir vėl įveikdami visas kliūtis. Tokiu būdu siela tobulina save įvairių persikūnijimų dėka, kuria save kaip pergalingą persikūnijančią sielą, vedamą amžinos Dieviškos dvasios..
Apie laiką Sielos pasaulyje
Jei Pažvelgtume į sielos pasaulį, pamatytume, jog jai iš esmės laikas tiek egzistuoja, tiek neegzistuoja. Sielos aukščiausiajai esačiai praeitis, dabartis, ateitis vyksta, kinta, esti kartu, vienoje realybėje. Dėl būties daugiaplaniškumo pažvelgus vienu aspektu, kiltų iliuzija, jog linijinis laikas egzistuoja. Taip atrodo mums, suvokiantiems save protu trimatėje materialioje realybėje. Tačiau žvelgiant Sielos aspektu, kurios būtis nėra materiali bei trimatė, matytume, jog jai laikas yra tiek egzistuojantis įsikūnijimų dėka, tiek neegzistuojantis arba egzistuojantis kitaip, nei mes jį suvokiame.
Todėl tie įsikūnijimai, kurie mums linijinio laiko prasme atrodo labai tolimi, Sielai yra, čia pat, arba “ranka pasiekiami”… Todėl ir buvimas žvėries kailyje sielai yra tiek pat tolimas kaip ir artimas. Ji gali semtis iš jo jėgų ir įkvėpimo, nežiūrint kaip toli linijinio laiko prasme mums atrodytų šis įsikūnijimas…
Kuomet žmogaus protas bando suvokti kokį nors sielos įsikūnijimą, pasirodo, jog esminis sunkumas suvokti šį įsikūnijimą yra ne tai, kaip seniai jis vyko, bet tai, kaip stipriai jo būties kokybė skiriasi nuo esamos žmogiškosios būties, kaip sunkiai ar lengvai jis yra suderinamas su dabartiniu žmogaus protu, sąmone..
Pasirodo, kai kurių sielai reikalingų savybių, kurios žmogiškoje būtyje yra filtruojamos proto, sielai yra svarbu mokytis, patirti dar žvėries būvyje, kol jos gali pasireikšti laisvai, be proto priemaišų, draudimų.
Šiuose įsikūnijimuose siela įgyja ir protėvius – didžiasias, slėpiningas gyvūnų sielas, kurios užtikrina jos gilų ryšį su žeme, jos sąmone. Be abejo, žmogaus protėvių samprata yra žymiai platesnė, susijusi ne tik su gyvūnų pasauliu. Tačiau būtent šie protėviai suteikia mums ypatingų jėgų, kurias ir dabar dar naudojame, kurias galime susigrąžinti, sustiprinti suvokimų bei dvasinių praktikų dėka.
Žinau, jog jei sukurtume su protėviais, kažkada davusiais mums gyvybę, sakralų bei gilų ryšį, jie suteiktų mums tvirtybę, būties didingumą, kokios nepažinome iki tol. Per juos galėtume formuoti palaimintą įsišaknijimą Žemės auroje, jos kūne.
Per protėvius galime praturtinti savo kūrybą, sustiprinti jėgą, įgyti ryšį su Amžinu dvasios bei sielų pasauliu – tokį, kokio patys nesugebėtume suformuoti,.
Protėviai gali mums suteikti skrają svajonę, būties stebuklą, pagalbą konkrečiose aplinkybėse, apie kurią net nedrįstume pagalvoti…
Žmonijos dauguma šiuo metu tokį ryšį yra praradusi, pamiršusi. Tačiau visa gali būti atstatoma, atėjus laikui.
Kad šį gilesnį ryšį įgytume, pažvelkime į protėvius kitaip – giliau, nei apie tai įprasta galvoti. Juk dažniausiai galvojame, jog protėviai – tai mūsų šio įsikūnijimo tėvas ir motina, jų tėvai, seneliai, jų asmenybės… Tuo ši sąvoka dažniausiai ir baigiasi. Tačiau jie – žymiai daugiau…
Protėviai – ne tik kasdienybėje
Kasdienybėje mūsų santykiai su tėvu ir motina neretai yra apsunkinti problemų, nesupratimo, sunkių pareigų. Jau vien todėl mes dažnai prarandame glaudų ryšį su jais, o kartu – ir palaikančią protėvių energiją. Būna ir taip, jog nenorime nieko apie tai žinoti.
Dėl bendrų kasdienių rūpesčių, mums sunku suvokti, jog tėvai – tai mūsų protėviai ir giliąja, nekasdiene, amžinąja prasme. Jei suprastume, kad mūsų tėvai – tai ir mums artimos sielos, kurias pažįstame gal jau tūkstančius metų, kurias daugybę kartų jau esame sutikę, ir, ko gero, vėl sutiksime po šio įsikūnijimo, tai padėtų mums daug lengviau jiems atleisti tai, ko kitu atveju nesugebame atleisti, priimti. Kodėl? Todėl, kad jie – žymiai daugiau, nei matome fizinėmis akimis. Jie pagalbininkai ne tik mūsų asmenybėms, bet ir mūsų sieloms. Šie santykiai – tai visada ir sielų bendradarbiavimas, net jei to neprisiminame, net jei nesuprantame, kodėl pasirinkome būtent tokius, o ne kitokius tėvus…
Kartą turėjau tokią patirtį: filmuojantis vienoje televizijos laidoje, kalbėjau apie sielų persikūnijimo bei karmos dėsnius, apie dvasios pasaulį. Kalbėjau apie tai, jog visi įvykiai, kokie bebūtų skausmingi, yra prasmingi, net jei kol kas negalime įžvelgti tikrosios priežasties, kodėl jie įvyko. Šnekėjau, jog svarbu nepykti ir surasti savyje jėgų bei kantrybės priimti tai, kas buvo ir sugebėti atsiverti didžiajai Dieviškajai valiai, duoti Tvėrėjui laiko įprasminti tai, kas mums atrodo beprasmiška.
Viso filmavimo metu mano dėmesį vis patraukdavo kažkodėl piktai, negeranoriškai, sunkiu žvilgsniu į mane žvelgiantis operatorius. Jis, nervingai, piktai tampydamas apšvietimo lempas, iššaukiančiai sukiodamas kameras, rodos, vis norėjo man kažką pasakyti. Galų gale, pasibaigus filmavimui, priėjo prie manęs, ir pratrūko:
“Na taip, tai , ką šnekate, atrodo labai dvasinga, labai prasminga, bet pasakykite man, kokia prasmė yra tame, jog aš, būdamas vos trejų metų kūdikis, praradau tėvą ir motiną, augau vaikų namuose, negaudamas tinkamo maisto, auklėjimo, šilumos, palaikymo! Kenčiau žiaurumą, vienatvę, neteisybę… Kokia čia gali būti prasmė, koks čia gali būti užmanymas! Nekenčiu tokių išvedžiojimų ir neaiškinkit man, kad aš turiu atleisti, priimti, suprasti… Tokiems dalykams nėra atleidimo, jose tiesiog nėra prasmės ir negali būti…”
Ir, nesuteikęs man galimybės ką nors jam atsakyti, pasišalino. Jo žodžiuose buvo tiek skausmo, jog tai giliai palietė mane ir aš pasistengiau įžvalgos būdu suvoktiti – kaip gi yra šiuo atveju, kodėl taip turėjo nutikti su šiuo žmogumi?
Ką gi, beveik iš karto, kaip man atrodė, pavyko užčiuoti didžiulį šio žmogaus sielos troškimą įgyti šiame gyvenime tvirtybę, kuri būtų patikrinta ekstremaliais išbandymais, savarankumą, pasitikėjimą savimi, kuris vis mažiau priklausytų nuo išorinių aplinkybių, nuo kitų žmonių palaikymo. Mano manymu, būtent jo paties siela atkakliai siekė būtent tokių aplinkybių, kuriose, rodos, atėmus iš vaiko viską, kas brangiausia, jis vistiek sugebėtų prasimušti į sėkmę, išmoktų siekti tikslo, nežiūrint didžiausių išbandymų, kliūčių.
Tiesą sakant, žmogui neblogai sekėsi įkūnyti šį svarbų jo sielai uždavinį. Jo tėvų sielos taip pat puikiai žinojo savo būsimo sūnaus sielos uždavinius dar prieš tėvams įsikūnijant bei turėjo ir savo užduotis, kurių mokėsi, taip anksti palikdamos šį vaiką. Taigi, iš tiesų tarp šių sielų bendradarbiavimas buvo abipusis, nors ir nesuvoktas asmenybių lygyje..Kita vertus, didelis pyktis, susikaupęs žmoguje grėsė peraugti į ligą bei susipriešinimą su aukščiausiaja valia. Tai privertė mane ir vėl apmąstyti tai, kokia didelė pagunda sielai, dar neturinčiai įsikūnijimo bei jį planuojančiai, užsibrėžti sau per daug ekstremliusuždavinius, per sunkias aplinkybes, siekiant tobulėjimo. Būtent tai, vėliau išgyvenant materialų gyvenimą bei jo apribojimų svorį, gali peraugti į sunkios karmos, susijusios su pykčiu, susipriešinimu su pasauliu sukūrimą.
Šis bendradarbiavimo tarp sielų, įsikūnijančių tėvais bei jų vaiku pavyzdys pažvelgus paviršutiniškai, atrodo žiaurus, tačiau jis atidengia susitarimų, esančių sielos pasaulyje bei uždavinių rimtumą.
Palaikymas tarp sielų neformalus, nesentimentalus, nukreiptas į pačių įvairiausių dorybių ugdymą, karyais reikalaujantis didežiulės ištvermės, rizikos, kantrybės be pasiaukojimo.
Manau, juo labiau varbu įsiklausyti į tai, ką gali mums perduoti mūsų siela, mūsų protėviai, nesipykstant su pasauliu ir savimi… Tačiau tam nebūtina prarasti fizinį kūną arba, paprastai sakant, numirti…
Be abejo, yra ir ne dramatiškų, įkvepiančių sielų bendradarbiavimo pavyzdžių, tačiau tokių mes žinome daugybę – tai visi mylintys tėvų ir vaikų santykiai, kurie padeda per įsikūnijusią asmenybę sielai ugdyti jai svarbias savybes. Tokie santykiai mums atrodo savaime suprantami, todėl nematome juose daugiau, nei žmogaus ryšio su žmogumi…
Protėviai Akašos kronikose
Skubant, lekiant kasdienybės karuselėje, sunku suvokti, jog tėvai, seneliai liks mūsų protėviais amžinai. Jog įrašai apie mūsų sakralų ryšį su jais amžiams liks Akašos kronikose, kurias, kai subręsime įgyti dvasinį regėjimą, galėsime peržiūrinėti net ir kituose gyvenimuose arba tarp fizinių gyvenimų.
Tuomet galėsime pamatyti, kaip mūsų protėviai kažkada padėjo mums tapti tuo, kuo dabar esame. Galėsime dieviška rega apžvelgti praeitį, tūkstančius įsikūnijimų, kuriuose protėviai visuomet mums suteikdavo gyvybės dovaną savo kūnais, savo gyvybės šviesa, savo meile…
Čia Vertėtų prisiminti aprašymą “Parinirvanos sutroje, kurioje kalbama apie tai, kap buda, praeidamas galutinio nušvitimo procesą, pirmoje nušvitimo nakties dalyje matė daugybės savo įsikūnijimų aplinkybės: čia galėtų būti ištrauka…
Kitą nušvitimo nakties dalį jis matė daugybės kitų būtybių įsikūnijimo ir mirties aplinkybes…
Kai mūsų gyvenimo samprata taps platesnė, aprėpianti ne tik šį įsikūnijimą, bet ir sielos gyvenimą, kuomet priartėsime prie nušvitusios sąmonės, atrasime sau neįtikėtinai daug mūsų protėvių – tiek, kiek jų yra, kiek jų ugdė mūsų sielą. O tai yra neįtikėtinai dideli skaičiai, didžiulė lyg vandenynas mums artimų sielų patirtis…
Galbūt todėl budistai teigia, jog svarbu mylėti visas būtybes, nes visi esame viemas kitam kada nors buvę tėvai ir motinos… Ar tai įmanoma? Kantrybės…
