Siela beveik visuomet bendrauja su mumis, tačiau ilgą laiką, daug gyvenimų, mes to nesuvokiame. Todėl šis bendravimas suvokimo prasme yra vienpusis – Siela bendrauja su mumis, su fiziniame kūne gyvenančiu žmogumi, o mes to nesuvokiame, nors jaučiame iš jos esaties ateinančius prasminius bei dvasinius impulsus, kuriuos išgyvename kaip mintis, ketinimus, emocijas, įkvėpimą arba sąžinės graužimą.
Mes turime Sielos vedimą, jos dėmesį, to nesuprasdami, o kartais iš jos patiriame didžiulę pagalbą, ypač ekstremalių situacijų metu. Kartais siela su didžiule energija, perduodama į mūsų valios ar emocijų, minčių centrus mus išgelbsti nuo mirties, nelaimingų atsitikimų, savižudybės ar nusikaltimų, pragaišties… Tokiu atveju dažnai nesuprantame, kaip tai nutiko, kaip mes galėjome tai padaryti…
Mes priimame, to nesuvokdami, Sielos inspiravimą, pagalbą kūryboje, santykiuose, sprendžiant visus gyvenimo uždavinius, tačiau manome, jog tai mūsų pačių mintys, mūsų įkvėpimas, mūsų sprendimai.
Giliąja prasme taip ir yra – juk mes, tai yra, tai, kas mąsto, suvokia save, didesne dalimi esame Siela, turinti įsikūnijimą fiziniame kūne, nei fizinis kūnas arba asmenybė, turinti Sielą.
Ne asmenybė turi Sielą – tai Siela turi fizinį, emocinį, minčių kūną, kuriais tarsi instrumentais, veikia, siekdama patirti žmogiškąją gyvenimo patirtį bei įgyti naujų kokybių. Tačiau kol Siela yra vaikiška, jauna, nebrandi, ji, per savo fragmentą, išgyvenantį fizinį įsikūnijimą, ima taip tapatintis su fizinio kūno pojūčiais, su jausmais, su mintimis, jog tokiu būdu suformuota asmenybė visiškai pamiršta apie Sielą, mėgaudamasi arba kentėdama fiziniame pasaulyje…
Ilgą laiką, iki tol kol subręsta daugybėje įsikūnijimų, Siela dar nemoka, patirdama fizinį įsikūnijimą, prisiminti apie savo aukštesniąją tikrąją būtį, aiškiai ją suvokti. Žemesnieji kūnai, tokie, kaip fizinis, eterinis, astralinis, mentalinis kūnai, būdami jos instrumentais, padedančiais veikti fizinėje realybėje bei sudarantys jos žmogiškąją visumą, tiek įtraukia ją savo potyrių, jausmų ryškumu, jog ji, po žmogaus gimimo ima visa mažiau ir mažiau suvokti bei prisiminti, kas yra savo esmine, amžina dalimi…
Kodėl gi taip vyksta? Todėl, kad aukštesnei, subtiliai sielos esačiai nėra paprasta operuoti, veikti tokia sudėtinga visuma, kokia yra gyvas, sąmoningas žmogus su daugybe jam gyvenimo keliamų uždavinių, iššūkių, vilionių. Tam, kad galėtų gerai įvaldyti fizinį kūną, Siela mokosi gerai jį jausti, puikiai jį jausti – kiekvieną jo virptelėjimą, poreikį. Ji mokosi labai gerai jausti ir mūsų emocijų, arba astralinį kūną ir jo judesius – emocijas ir ilgalaikius jausmus.
Ji nori kuo tampriau dalyvauti tame, ką patiriame bei jaučiame, mąstome – juk būtent tai įprasmina įsikūnijimą, leidžia Sielai patirti ryškius potyrius ir ryškias pamokas, išbandymus. Tuo pačiu – ir tobulėti, stiprėti… Tačiau, kol viso to mokosi, visi šie potyriai ją taip įtraukia, jog nejučia įvyksta susitapatinimas – su kūnu, su emocijomis, su mintimis, ketinimais.
Tik žymiai vėliau, kuomet, įsikūnijimams keičiant vienas kitą, ji po truputį išmoks ne tik jausti emocijas, bet ir susieti jas su mintimis, idėjomis, valia; kuomet ji išmoks mažiau priklausyti nuo fizinio kūno palaimos ar kančios; kuomet išmoks nebe priklausyti taip stipriai nuo emocijų; kuomet atsigręš nuo nuolat kintančio fizinio- emocinio – mintinio pasaulio į kažką amžino, nekintančio, tuomet ateis laikas prisiminti Dvasios ir Sielos pasaulį kaip savo esminį pasaulį. Tik tuomet po truputį žmogui ateina suvokimas – juk aš ne kūnas, aš Siela, kuri patiria įsikūnijimą. Aš – ne emocijos, aš – tai kas gali patirti emocijas, jas valdyti, kurti jų bangavimą arba nurimimą… tik tuomet asmenybėje vis didesnę reikšmę įgyja ne ego, o Dvasios ir Sielos dedamoji.Kol Siela yra nebrandi, jos suformuota žmogiškoji asmenybė save suvokia labiau per žemesniuosius kūnus, labai prilipdama prie įspūdingų potyrių materijoje bei save su jais tapatina. Tačiau materialus kūnas miršta, subyra… Natūralu, jog dėl šio savęs tapatinimo su materija ji panyra į mirtingumo iliuziją ir dėl to kenčia…
Vėliau, po truputį ugdydama dorybes, jautrumą, intelektą, gebėjimą abstrahuoti, įsikūnijanti Siela jau suformuoja tokio tipo asmenybę, kuri geba vis geriau, lengviau bendrauti su savo žmogiškos visumos subtiliaisiais kūnais – aukštesniuoju mentaliniu kūnu, kauzaliniu, bodhialiniu, atminiu kūnais, o taip pat ir su pačia Siela.
Turbūt, nieko nuostabaus, jog vis tampriau bendraujant su Siela, asmenybės gyvenimas įgauna gelmę, didingus dvasinius potyrius, įžvalgas, o sąmonės aprėpiama realybė be galo išsiplečia. Gyvenimas tampa be galo įdomus, tačiau ir kupinas sudėtingų užduočių, išbandymų… Nuobodžiauti nebelieka kada, o ir nesinori… Atsiveriantys pasauliai, sielos prisiminimai, dvasios vedimas vilioja į naujus pasaulius, anksčiau neįsivaizduotus suvokimus… Jos gyvenime lieka vis mažiau atsitiktinių žmonių, vis daugiau – anksčiau sutiktų, pažįstamų Sielų, su kuriomis tęsiamos, užbaigiamos ir tik retkarčiais – pradedamos naujos istorijos. Pasaulis, rodos, ima vienu metu ir labai didėti, plėstis iki begalybės, ir mažėti. Artėjama link dvasios pasaulio, kuriame ketinimas ir rezultatas – neatskiriamas vienis, o karminis atpildas, tiek geras, tiek blogas, tampa vis greitesnis…
