Vertėtų suvokti, jog mantrų šnekėjimas neturėtų tapti nei energetinio, nei psichologinio, mentalinio ar emocinio narkotizavimosi procesu. Ką bepraktikuotumėte, prisiminkite, jog kelias į dvasingumą, išsivadavimą eina kartu su sąmoningumu, bet ne šalia jo.
Pradiniuose etapuose mantra suteikia Jūsų asmenybei lengvai pasiekiamą galimybę panirti į visai kitokį, neįprastą, nepažįstamą ir todėl viliojantį pasaulį. Mantra suteikia galimybę pajusti naujos, nepažintos energijos antplūdį, priartina prie dvasios, neretai – rojaus būties pasaulių, skatina susitapatinti su Dievybe, kurios mantrą šnekate.
Tai yra geri, malonūs dalykai, tačiau ne mažiau svarbu išlaikyti sąmonėje pusiausvyrą tarp naujai įgyjamų išgyvenimų, energijų, suvokimų bei to, ką jau žinote, palikti sau pakankamai laiko suintegravimui, neignoruoti tų natūralių saugiklių, kuriuos turi visi psichiškai sveiki žmonės.
Vienas iš jų – tai suvokimas, kaip svarbu centruoti savo sąmonę žmonių pasaulyje, kaip pagrindiniame, iš kurio evoliucionuojame, iš kurio keliaujame, jei to reikia, į kitus pasaulius, ir į kurį grįžtame, – tai yra nuspręsti gyventi žmogiškosios sąmonės areale. Tai ištikimybės Žmonių pasauliui, dvasinio, evoliucinio kelio pasirinkimo dalykas.
Visa tai, ką atsinešate iš kitų pasaulių, – ar tai būtų rojaus, dvasios pasauliai, ar kokios nors dievybės egzistavimo mistinė žemė, ar patirtys, susijusios su augalų, gyvūnų ar kitais pasauliais, – šie potyriai neturėtų jūsų sąmonės išvesti į šias žemes kaip pagrindines, kuriose būtų pasiliekama gyventi. Svarbu suvokti žmogiškąją būtį kaip centrinę – bet kokios patirtys turėtų tik praturtinti, papildyti žmogiškąją sąmonę, bet ne pakeisti ją kuo nors kitu. Kitaip tai bus ne dvasinė praktika, o panirimas į iliuzinį, žmogiškosios būties atžvilgiu nerealų pasaulį, kurį bandoma perkelti čia, sukeičiant jį su žmogiškąja būtimi. Tokia praktika tampa saviapgaule, skatina neatsakingumą žmonių pasaulio atžvilgiu, negebėjimą savarankiai veikti žmonių pasaulyje.
Taigi naujai patiriamos būsenos, kiti būties lygmenys turėtų būti ne supriešinami, bet išmintingai integruojami, įaudžiami į žmogiškąją būtį kaip į pagrindinę tol, kol gyvenate Žemėje kaip žmogiškoji asmenybė, turinti žmogaus fizinį kūną. Šios naujos patirtys, energijos turėtų praturtinti, sustiprinti, daryti išmintingesnį, tobulinti ir vaduoti Žmogų jumyse, net jeigu jis įgyja dieviškųjų savybių, praktikuodamas mantras ar kitas efektyvias dvasines praktikas.
Kaip dažnai naujokas, netikėtai lengvai mantros dėka paniręs į malonų transą, stengiasi kuo ilgiau likti jame, nepaisydamas žmogiškojo gyvenimo aplinkybių. Nieko keisto – pagaliau jis pasijuto ypatingas, įdomus, kitoks nei dauguma žmonių aplinkui, nesuprantamas kitiems ir pačiam sau, juolab, kad energijos srautas, į kurį panyra mantros vedama sąmonė, dažniausiai yra malonus, palaimingas, viliojantis likti jame amžinai.
Labai svarbu suvokti, jog mantrų praktikos – kaip ir kiekviena stipri, efektyvi dvasinė praktika – ne tik suteikia naujos energijos, suvokimų, galių, bet drauge formuoja ir pokyčius sąmonėje, asmenybėje, gyvenime.
Turbūt ne vienas esate skaitę aprašymus, kai senieji dvasiniai mokytojai savo mokiniams, atvirkščiai, liepdavo visiškai susitapatinti su mantros dievybe tiek, jog mokinys jausdavo savo fizinį kūną nebe kaip fizinį žmogaus, tačiau kaip dievybės kūną. Tiesa, susiliejimas su mantros dievybės būtimi, išgyvenimas savęs, tarsi būtumei mantros dievybė, yra reikalingas – tai padeda įgyti naują, aukštesnę sąmonės kokybę, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog seniau toks mokinys fiziniame lygmenyje turėdavo mokytoją, kuris nuolat galėdavo stebėti mokinio vystymosi etapus, prižiūrėti jo dvasinius procesus bei spręsti, ką prasmingiausia daryti toliau.
Dar vienas aspektas, kurį šiuo atveju svarbu suvokti , yra tai, jog bent jau budizme kartu su stipriomis mantrų praktikomis ir jas lydinčiomis vizualizacijomis, kartu su susitapatinimo su dievybe procesu buvo mokomasi neprisirišti, suvokti už visų daiktų, fenomenų glūdintį iliuziškumą bei buvo mokomasi tai, kas sukurta, ištirpinti visa aprėpiančioje tuštumoje, šunjatoje, talpinančioje viską. Taigi kartu vykdavo didžioji nesusireikšminimo, neprisirišimo prie bet kokių formų mokykla.
Dabartiniam vakarų pasaulio žmogui, dažniausiai fiziniame lygmenyje neturinčiam tokio dvasinio mokytojo, kuris nuolat galėtų asmeniškai vadovauti, patarti, prižiūrėti dvasinius, evoliucinius procesus, net jeigu jis yra gavęs įšventimus dvasinėms praktikoms iš fizinį kūną turinčios dvasinio mokytojo, tenka savarankiškai sekti, jog ryšys su žmonių pasauliu, gebėjimas efektyviai jame veikti išliktų, bei prisiimti už tai asmeninę atsakomybę.
Nieko keisto, jei, praktikuojant mantras, šalia pozityviai išgyvenamų dalykų, emocijų atsiranda nepasitenkinimas esančia padėtimi, aplinkybėmis, savimi, noras greičiau tobulėti ir pan. Nieko keisto, jei kažkas staiga ima atrodyti pasenę, nebepakenčiama, atgyvenę, pavyzdžiui: darbas, santykiai ir panašiai…
Svarbu suvokti, jog pokyčiai, permainos turės ateiti, nes, pradėjus eiti į priekį, vietovaizdis keičiasi – priešingas atvejis reikštų, jog jūs niekur neinate, nejudate.
Tai galioja ir dvasiniam keliui. Natūralu, jog seni pažįstami, draugai, kurie nepraktikuoja to paties, ką praktikuojate Jūs, ima mažiau jus suprasti, tarsi tolti, atrodo nebeįdomūs, o santykiai, pokalbiai su jais tampa beprasmiai, tušti… Tai natūralūs, su pokyčiais bei evoliucija susiję procesai. Kintame mes – kinta aplinka. Taigi tik nuo Jūsų priklauso, kaip Jūs tai išsprendžiate : ar skiriate dėmesio, laiko, pastangų, kad Jūsų draugai, artimi žmonės pamatytų naudą to, ką praktikuojate, ir taip pat imtų praktikuoti, tokiu būdu likdami su jumis viename kelyje; ar jūs išaiškinate jiems tiek, kad jie bent jau suprastų jumyse vykstančius pokyčius ir juos toleruotų, netrukdytų jiems vykti; ar galų gale paliekate situaciją natūraliai tėkmei (tai yra, kas lieka šalia Jūsų, tas ir lieka, o kas nesupranta – nutolsta).
Natūralu, jog tokioje situacijoje žmogus kurį laiką jaučia psichologinį, emocinį diskomfortą, vienatvę, nepasitenkinimą, o kartais ir baimę, ima abejoti kelio teisingumu, prasme… Tik Jums rinktis, ar liekate vienatvėje, ar ieškote bendraminčių, ar einate toliau, ar grįžtate. Ar keliate sau reikalavimus, jog Jūsų ryšių su aplinka kokybė, branda tobulėtų kartu su jumis, ar ne, ar visai nutraukiate senus santykius, ar atsirenkate, kurios išlaikyti, o kuriuos – ne, o galbūt žūtbūt stengiatės išlaikyti net tai, ko neįmanoma…
Budizme, pavyzdžiui, patariama nebendrauti su tais, su kuriais Jūsų bendravimas būtų tušti plepalai, laiko gaišinimas; tai prilyginama vienai didžiausių nuodėmių – tuščiam, bedvasiam, beprasmiam gyvenimo švaistymui. Buvo ir yra patariama bendrauti tik su tais, kurie skatina jus dvasiškai tobulėti, susitelkti, padeda išlaikyti dorą. Taigi akivaizdu, jog visais atvejais patariama atsirinkti, su kuo bendraujate. Svarbu suvokti, jog turite tokią teisę – bendrauti su tais, kurių bendriją vertinate, ir apriboti santykius su tais žmonėmis, kurie sujaukia Jūsų sąmonę, skatina degradaciją, veda tuštybės link.
Neretai žmonės klausia: : „Kaipgi aš galiu nebendrauti su žmogumi, jei jis to nori? Būtų nežmoniška jam atsakyti – tai jį įskaudintų.“
Ką gi, visada renkamės, kas mums brangiau, svarbiau. Svarbu suvokti šį pasirinkimą arba suvokti, jog tokiu atveju renkatės ne jūs, o už jus kažkas pasirenka, kaip bus. Jei tai kartojasi per daug dažnai, tiesiog gyvenate ne savo gyvenimą, o tenkinate svetimus pasirinkimus, norus, per daug prisitaikote. Vertėtų pagalvoti, kodėl. Iš kur tokia priklausomybė, baimės? Ar jos reikalingos, ar jas suvokiate?
Vieną iš ryškiausių pavyzdžių, kuris byloja apie pasirinkimo einant dvasiniu keliu svarbą, kuris kiek panašus į aptariamą situaciją, galima rasti Budos gyvenimo aprašyme.
Prisiminkime, jog Buda paliko savo karalystę, apvylė tėvo lūkesčius, jog sūnus, princas Šakjamunis paveldės sostą bei garbingai valdys šalį. Be to, jis paliko savo žmoną ir visiškai mažą sūnų, be abejonės, skaudžiai juos nuvildamas, palikdamas žmoną skausme ir vienatvėje. Be abejo, tokį elgesį galima pavadinti žiauriu, neatsakingu, egoistiniu.
Kas gi lemia, ar jis tikrai toks yra?
Pasiektas rezultatas pateisina žmonių sąmonėje priemones, tačiau tai įvyksta vėliau. Tačiau tol, kol tai yra tik siekis, reikalingas sąmoningas, laisvas pasirinkimas, drąsa, nuolatinis ketinimas bei gebėjimas apginti savo vertybes – pirmiausia savo sąmonėje – bei atsakomybė už pasirinktą kelią.
Budos atvejis ryškus, ribinis. Ar tai reiškia, jog visiems reikia palikti šeimas, jei norime dvasiškai tobulėti? Nemanau. Tačiau kartais šis pavyzdys bent jau gali įkvėpti surasti jėgų apginti brangius dalykus: tylos, susikaupimo, dvasinio tobulėjimo poreikį… Net jei jų nauda nėra matoma paviršutinišku žvilgsniu, ji nėra vienadienė.
Galima pažvelgti ir kitu žvilgsniu į Budos istoriją. Kodėl jam reikėjo išeiti iš rūmų? Juk buvo mylimas, galėjo turėti visko, ko tik panorėtų: atskiras patalpas maldai, meditacijai, susikaupimui…
Tačiau ar iš tikrųjų? Ko gero, rūmų gyvenimas, etiketas kasdien reikalautų savo tuštybės duoklės, atitraukdamas dėmesį nuo dvasiškai svarbių dalykų, neleistų susikaupti, blaškydamas aplink tvyrančiu jausmingumu, pasaulietiškumu ir tuščiomis kalbomis.
Argi ne dėl panašių dalykų kartais nebenorime bendrauti su tais, su kuriais bendravimas anksčiau buvo malonus? Ar nėra tai perkeltine prasme tie patys rūmai, kurie po truputėlį, maloniai, meiliai įtraukia į tuštybės mugę, į praeinančių, vienadienių dalykų upę?
Svarbu suvokti, jog turime teisę rinktis. Mūsų aplinka, tai, ar ji atitinka mūsų dabarties evoliucinius uždavinius, ar ne, yra ne mažiau svarbūs dalykai nei praktikos.
Kita vertus, svarbu suvokti, jog praktika be meilės, pagarbos aplinkai nenuves sėkmės keliu. Todėl svarbu stengtis pokyčius daryti harmoningai, siekti harmoningo, suderinto su aplinka kelio – toks bus mažiausiai skausmingas, nesukeliantis kančios jums ar aplinkiniams. Tiesa, kartais, net labai stengiantis, tai nėra įmanoma arba įmanoma tik iš dalies.
Tam, kad dvasinio tobulėjimo siekis netaptų egoistinis, žiaurus, mus gali pasaugoti suvokimas, vardan ko tobulėjame: jei tobulėjimo tikslas bus tobulėti ne tik dėl savęs, bet ir tam, jog galėtumėte šviesia sąmone, dora, dvasiniais pasiekimais padėti kitiems, būtent tokia motyvacija gali pasaugoti Jus, padėti per daug neatitrūkti nuo aplinkos, kuri Jums reikalinga, padėti girdėti pasaulį bei žmones ir drauge likti savame kelyje.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog toks kelias sunkesnis. Atrodytų: eik sau pirmyn, rūpinkis savimi, ir eisi greičiau, nereikės tiek delsti, įsiklausant į kitus, jų poreikius, problemas, prašymus; tačiau tai tik paviršutiniškas žvilgsnis. Tokiame kelyje glūdi nuolatinė puikybės, egoizmo iškerojimo galimybė, atotrūkio nuo bendrųjų Žemės bei žmonijos evoliucijos procesų, o tai kelia grėsmę Jūsų keliui virsti jau nebe dvasinio tobulėjimo, o degradacijos keliu. Taigi, atrodo, jog verta nuolat stengtis išgirsti tuos, kurie nori ir stengiasi jus suprasti, – taip pat ir priešus, kurie labiausiai išryškina bet kokios galimos Jūsų silpnybės gimimą…
Kaip rodo praktika, patirtis, pradėjus aktyviai dvasiškai tobulėti, jei veikiate išmintingai, humaniškai, per porą metų Jūsų aplinka po truputį susiderina su Jūsų pokyčiais, susitaiko su jais, atsiranda supratimo, bendradarbiavimo bei paramos galimybė. Svarbu kantriai išlaukti neprievartaujant aplinkos arba savęs, nepradedant pranašauti ar atvertinėti į savo kelią visų aplinkinių – nori jie to ar nenori…
Visgi ar būtų galėjęs Buda nušvisti, likęs rūmuose, stengdamasis įvykdyti senstančio tėvo jam numatytą karaliaus likimą, stengdamasis įkūnyti žmonos viltis apie meilę ir jo – tėvo, mylimojo bei karaliaus -pareigas, stengdamasis neįskaudinti visų jų?
Kas žino, tačiau aš tuo abejoju. Manau, tai neįmanoma. Pasaulietinis gyvenimas, prisodrintas gausių pasaulietinių ryšių, įsipareigojimų, atima per daug energijos, dėmesio, laiko, kad paliktų galimybę rimtai dvasiškai tobulėti. Tenka nori nenori rinktis, kas svarbiau.
Manau, svarbu teisingai suvokti, ko siekiate dvasinėmis praktikomis, kokie yra Jūsų tikslai, bei išmintingai atsirinkti ryšius, pomėgius, praktikas, suformuoti dienotvarkę.
Dvasinis vadavimasis, be kita ko, yra taip pat vis labiau tapimas priežastimi to, kas su tavimi, aplink tave vyksta, kaip vyksta, kur vyksta. Tai vis didesnis atsakomybės prisiėmimas už visa tai.
Kas gi keisto tuomet, jog nori nenori teks išmokti savarankiškai spręsti, ką daryti reikia, ką – ne, su kuo bendrauti, ką dirbti prasminga, o ką – ne, kur gyventi yra prasminga, o kur – ne.
Kartais žmogus tokiais momentais, užkluptas būtinų permainų baimės, sako: „Aš nieko nebežinau, pasimečiau, kas yra teisinga, o kas – ne.“ Jis, nors žino, tačiau bijo spręsti, prisiimti atsakomybę už ateitį, už tai, kokia ji bus.
Svarbu suvokti, jog nė vienas žmogus nežino, kokia tiksliai bus ateitis: nei tas, kuris prisiima atsakomybę, nei tas, kuris jos neprisiima. Koks gi tarp jų skirtumas? Ogi tas, jog prisiėmęs atsakomybę žmogus daro didesnę įtaką ateičiai savo veiksmais, jis turi rasti būdą tai realizuoti reikiama, pasirinkta kryptimi, o būdamas priverstas labiau ieško bei daugiau padaro.
Kita vertus, negebėjimas prisiimti atsakomybės už kokią nors gyvenimo sritį rodo, jog yra per daug saistoma konformizmo, jog toje srityje taip susitapatinta su baimėmis, kad net atsisakyta galimybės būti kūrėju. Juk tam, kad susikurtumėte tai, už ką prisiėmėte atsakomybę, turite būti kūrėju.
Tas, kas eina, prisiėmęs atsakomybę už ką nors, nuolat budi toje srityje, kurioje prisiimta atsakomybė, jis žino, jog gyvenimo srautas nuolat kinta, kaip ir išorinės aplinkybės, jog pasaulio atliepimas taip pat kinta priklausomai nuo sąveikos su juo. Ir nebūtinai – į blogąją pusę… Šiame pasaulio bangavime norinčiajam užtenka laiko susiderinti taip, kad būtų įmanoma ir toliau išlaikyti prisiimtą atsakomybę tol, kol ji prasminga. Be to, pasaulis skirtingai atliepia žmogui, prisiėmusiam atsakomybę ir neprisiėmusiam jos. Labai svarbu suvokti, jog kartu su prisiimta atsakomybe ateina ir didesnės galimybės, ir brandesni suvokimai.
