Kartais radijo klausytojai ar seminarų dalyviai manęs klausia: “Kiek įsikūnijimų jau turėjo mano Siela? Kiek metų ji jau gyvena? Kokio ji amžiaus?”
Norint suprasti atsakymą, verta suvokti, jog Siela patiria realybę ne tik tuo metu, kai turi kokį nors kūniškąjį įsikūnijimą materialioje Žemėje, bet ir tuo metu, kai ji po materialaus kūno praradimo toliau tęsia savo Sielos gyvenimą astraliniame, mentaliniame, kauzaliniame, bodhialiniame, atminiame, arba Dvasios, pasauliuose.
Jau pačiame grubiausiame pasaulyje po materialaus, kuriame Siela tęsia savo gyvenimą gana greitai subyrėjus eteriniam kūnui, nėra to, ką mes čia vadiname Saulės metais. Juk astraliniame pasaulyje nėra nei linijinio mums įprasto laiko, nei materialios realybės bei materialios Saulės, nėra Žemės sukimosi aplink savo ašį. Taigi nėra ir metų, pagal kuriuos galėtume skaičiuoti Sielos buvimo astraliniame pasaulyje ilgumą.
Tačiau, nepaisant to, kad astraliniame pasaulyje nebėra mums įprasto nuolatinio saulės patekėjimo ir laidos, ten visgi yra gyvenimas, potyriai, suvokimai, pokyčiai, o drauge – ir evoliucija bei tolesnis Sielos brendimas. Štai kodėl jau vien dėl šios priežasties negalime pasakyti, kiek Sielai metų, jei norėtume tai įvardyti žemiškaisiais metais. Siela gyvena ir ten, kur žemiškųjų metų nėra. Tada, kai žemiškųjų metų jau nėra arba dar nėra.
Galima, be abejo, lyginti, jog vienos Sielos kitų atžvilgiu yra brandesnės, o kitos – jaunesnės nei dauguma. Tačiau tai bus susiję ne tik su gyvenimų, įvairių įsikūnijimų ilgumu ar gausa, bet ir su patirčių intensyvumu bei sudėtingumu.
Sielų pasaulyje daug geriau yra matoma Sielos branda, jos visos sukauptos patirtys, kurios pasireiškia Sielos švytėjimo stiprumu bei unikaliais švytėjimo spalvų deriniais. Čia neįmanoma pasislėpti už materialių turtingų ar nuplyšusių rūbų, po gražaus, bjauraus, seno ar jauno materialus kūno apvalkalu. Čia Siela yra matoma tokia, kokia ji yra iš tiesų.
Tai vienas iš Sielų pasaulio nuostabiųjų, viliojančių savybių – buvimas regimoje tiesoje… Tai yra viena iš paskatų, verčiančių Sielą ieškoti tikrosios dvasinės brandos, vėliau pasireiškiančios didėjančiu bei kintančiu Sieloms regimu švytėjimu, taip pat atsiveriančiomis galimybėmis, didėjančiu žinojimu, galiomis bei atsakomybe.
Mano suvokimu, Siela, pradėjusi savo egzistenciją, ilgą laiką patiria realybę dar visai paprastoje būtyje, kurios negalime lyginti su žmogiškąja būtimi. Ji yra daug paprastesnė, ne tokia daugiaplanė. Ir nors Siela jau turi savyje galimybę vėliau įgyti daugelį sudėtingų kūnų, kurių neturi šiuo metu, visgi dabartiniame jos gyvenime tai kol kas neegzistuoja. Jos gyvenimas be galo tyras ir be galo paprastas.
Tik vėliau, evoliucionuodama įvairiose realybėse, įsikūnijimuose, ji mokosi po truputį vis sudėtingesnės būties, kol po neįsivaizduojamai ilgo laiko subręsta pradėti savo patirtis ir žmogiškuose kūnuose.
Iki to meto ji jau turi įgijusi žmogui būdingus apvalkalus: materialųjį, eterinį, astralinį, mentalinį, karminį, bodhialinį ir atminį kūnus.
